Karpokratas (apie 70-140 m.)

Tėra išlikęs tik fragmentas "apie teisingumą", parašytas jo sūnaus Ephiphanes, kuriame išdėstomi bendros nuosavybės idealai (pasisakant prieš privačią nuosavybę), ypač pabrėžiant moterų bendrumą.
Karpokrates naudojo apeigas perimtas iš Izidės kulto, - pagal kai kuriuos šaltinius jis buvo jo žynys prieš atsiverčiant į krikščionybę. Tarp jų buvo slaptųjų ženklų naudojimas, fonemų dainavimas (vadinamas Neume), keletas įšventinimo apeigų, slaptažodžiai, rankų paspaudimai ir daugelį kitų, kaip ir slaptosiose draugijose.
Karpokratas sakėsi besiremiąs slapta Marko evangelija - su aliuzija, kad Lozoriaus prisikėlimas iš numirusiųjų buvo Jėzaus Kristaus apaštalo Jono įšventinimas.
Karpokratas skatino seksualinę veiklą dėl malonumo, bet buvo prieš vaikų pradėjimą.
Karpokratas pesimistiškai vertino fizinių apribojimų pasaulį ir manė, kad sulaužyti sistemą ir išsilaisvinti iš Įstatymo gniaužtų galima per orgijas panašias į Dioniso. Nors šių teiginių nepatvirtino kiti šaltiniai neo Bažnyčios tėvai.

Jie buvo platoniečio Karpokrato Aleksandriečio pasekėjai 2 a. pradžios Egipte. Irenėjus aiškino, kad frazę "Neišeisite iš ten, kol visko nesumokėsite" Karpokratas suprato, kad "niekas negali išvengti angelų, sutvėrusių pasaulį, galios ir turi pereiti iš kūno į kūną tol, kol nepatirs visa, kas įmanoma šiame pasaulyje - ir kai jau nebus daugiau, ko norėti, jo siela pasileis aukštyn link virš angelų esančio Dievo, pasaulio Sutvėrėjo. Taip išgelbėjamos visos sielos.
Karpokratas panašiai į ofitus mokė, kad pasaulis sukurtas žemųjų žvaigždžių dvasių, kurios pakėlė maištą prieš tikrąjį visuotinį dievą. Žmonių sielos, trokšdamos išorinių dalykų, patenka į žemųjų kosmologinių jėgų (archontų) priklausomybę, t.y. materialios prigimties nelaisvę. Jėzaus siela išsilaisvino iš šios priklausomybės ir parodžiusi išsigelbėjimo kelią visiems žmonėms. Tai pasaulio niekinimas panyrant į visas žemiškąsias nuodėmes ir kartu išlaikant dvasios laisvę neprisirišant nė prie vienos būties. Tad nebuvo vengiama laisvos meilės ir hedonizmo.
Karpokrato kaip ir ofitų mistinis mokymas rodo, kad Dievui rūpi ne žmogus, o tik jis pats ir jo noras tobulėti. Prasmė yra ne išsigelbėjimas, o dieviškosios substancijos ("šviesos rasos") atskyrimas nuo materijos, su kuria ji buvo ne susiliejusi, o tik susimaišiusi. Pripažįstamas ir grynos, nuo Dievo nepriklausiančios materijos egzistavimas. Pagrindinis klausimas - kaip sutaikyti Dievą ir pasaulį.
Karpokratas buvo 2a. (apie 130 m.) Aleksandrijoje imperatoriaus Adriano (117-138 m.) laikais gyvenęs filosofas pagarsėjęs prieštaringai vertinamu mokymu ir naudojęs ne tik Jėzaus atvaizdus apeigose (o tai aiškus antrojo dievo įsakymo pažeidimas), bet ir "Slaptosios Morkaus evangelijos" idėjų įkūnijimą ekstazės ritualuose skirtuose mokinių išlaisvinimui iš "šio pasaulio dievo" valdžios.
Karpokratas mokė, kad Žemė buvo sukurta maištaujančių angelų ir yra kalėjimas, kuriame jie mėsos ir kaulų kape įkalina žmonių sielas. Tie angelai buvo šio pasaulio Valdytojai, nors tebuvo nevykusios kitos aukštesniosios dievybės vadintos nepagimdytuoju Dievu kopijos. Tad jų mokyme Senasis Testamentas buvo atmestas.
Jėzus buvo normalus žmogus (atmetant "nekaltos mergelės" mitą) tol, kol neprisiminė ankstesnės savos bekūnės būties šalia nepagimdytojo Dievo anapus laiko ir erdvės. Įgavės pažinimą ir dvasinį tyrumą, Jėzus suprato, kad įstatymai ir institucijos (pvz., 10 Dievo įsakymų) yra sukurti pasaulį sutvėrusių Valdytojų, norinčių mus suklaidinti. Vienintelis būdas įveikti "nuodėmes" yra panirti į jas. Siela turi trokšti grįžti pas nepagimdytąjį Dievą - ir tai gali padaryti atmesdama visus žemiškuosius apribojimus.
Jėzus buvo visiškos sielos laisvės pavyzdys. Kiekvienas gali tapti didesnis už Jėzų paniręs į "žemuosius" dalykus giliau už jį. Tad karpokratiečiai laikė save lygiais ar net ir viršesniais už Jėzų. Juos tarsi paremia "Jono evangelija" (Jn 14 12).:
"Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, - ir dar už juo didesnius..."
Kaip ir kitos gnostikų grupės, jie sukūrė paslaptingų rankų paspaudimų sistemą, sapnų aiškinimus, magiškus užkeikimus ir kitas slaptas apeigas. Pakilę virš šio pasaulio Valdytojų jie turėjo įvaldyti tokias pat esybes, neregimas sutvėrimo galias, tarsi jie valdytų Žemėje.
Moralės normos, draudimai, tabu iššaukė "išvirkščios psichologijos" protrūkį - "gėris" ir "blogis" tėra žmonių nuomonės padarinys. Iš kitos pusės, jie bandė pritaikyti Jėzų Kristų savo laikmečio ir aplinkos [graikų-romėnų-gnosticizmo] kultūrai sukuriant "istorinį" Jėzų.
Gyvenimo tikslas yra ne "paklusti taisyklės", kurias nustatė puolę angelai - sutvėrę šį pasaulį ir įmetė mus į jį, bet pasiekti apreiškimą ir pabėgti iš iliuzijų sferos. Įstatymai yra dvasinės kliūtys, sukurtos mūsų poelgiams valdyti per skausmą ir malonumą. Tad realybė buvo perteikiama priešybėmis - "teisinga-klaidinga", "gera-bloga", "bausmė ir malonė"...
Jėzus nurodė pabėgimo būdą (Lk 12:58-59):
Kai eini su kaltintoju pas valdininką, pasistenk dar kelyje su juo susitarti, kad jis tavęs nenusitemptų pas teisėją, teisėjas neatiduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą.
Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.
Tas kaltintojas yra Šėtonas, pasaulio sutvėrėjų valdovas. Po mirties nežinančias ir be patirties sielas jis tempia į "teismą", o tada pas teismo vykdytoją - tie angelų klerkai sielas vėl sukemša į naujus kūnus ir grąžina gyvenimui Žemėje. Kūnas yra "kalėjimas" - " iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko". Sielos, išbandžiusios vieno gyvenimo tėkmėje visas nuodėmes, išlaisvinamos iš reinkarnacijų ciklo ir grįžta pas Dievą, esantį aukščiau pasaulio Valdytojų. Ir nėra kito kelio išsigelbėjimui.
Nusidėję visoms įmanomoms nuodėmėms bent jau nebus priversti gyventi vėl ir vėl - sumokėję savo "skolas" ir išbandę viską, jie neturės priežasties vėl įsikurti kūne.
Apie karpokratiečius težinome tik iš Karpokrato sūnaus Epifano veikalo "Apie teisingumą" cituoto Klemenso "Kilimuose", paminėjimus Irenėjaus, Ipolitų ir kitų krikščionių rašytojų kūriniuose. Karpokrato sūnus Epifanas, persiėmė tėvo mokymu ir savo nuodėmių pasekmėje mirė 17 m. amžiaus. Jo traktate apie teisingumą šis apibrėžiamas kaip lygybė - gėrybių ir netgi moterų [Tad jis turėjo padaryti įtaką 5 a. mazdakitų komuninistiniam judėjimui]. Po Epifano mirties daugelis tebešlovino jį.
Karpokratiečių dvasinės laisvės motyvas padarė didelę įtaką. Jo aidus rasime 13 a. "laisvūnų" (libertinų) idėjose. Tai olandų disidentinė sekta teigusi nepriimtiną joi de vivre. Ji kilo maždaug 1525 m. ir teigė, kad vienintelė žmogų valdanti priežastis tėra Dievybė, kuri atsakinga už visus žmogaus poelgius. Todėl žmogus "negali padaryti nuodėmės", o tikėjimas yra žmogaus dvasios (ar praktinės sielos) vienybė su Aukščiausiąja Būtimi. Ir visi pasiekė tą sąjungą, be išimčių ir apribojimų, gali tenkinti savo troškimus ir siekius, nes visi jų veiksmai yra nekalti. Po kūno mirties bus susilieta su Dievybe. Tad Jėzus buvo je ne sai quoi, sudarytas iš Dievo dvasios ir žmogiškosios nuomonės (pagal Vincent L.Milner "Pasaulio religiniai tikėjimai", 1871).
17 a. kabalistinje aplinkoje gimė sabatėjų judėjimas. O šiais laikais panašias mintis kultinėje satanistų knygoje "Šėtonas gyvas ir klesti Žemės planetoje" (1972) išsakė žiniasklaidos veikėjas Hal Lindsey:
"Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet prieš Valdytojus, prieš Galias, prieš tamsos pasaulio jėgas..." Ir jis nurodo romėnų teisės paprotį, kai nusikaltusiam buvo išduodamas "kaltės sertifikatas", - "kad jis vėl nebūtų baudžiamas už tą patį nusikaltimą".
Karpokratiečių bandymas Jėzų pritaikyti gyvenamo laikmečio kultūrai taipogi persunkia istoriją - tai nuolatiniai bandymai "revizuoti" ar naujai paaiškinti Biblijos tiesas. Pasaulis ir istorija [bei tikėjimas] nuolat perdaromi, kad atitiktų žmonių lūkesčius ir tikėjimus. Kiek daug tarp išsilavinusiųjų yra tikinčių, kad kitose planetose egzistuoja gyvybė!? Bet kodėl, jei jų "prielaidos" sulyginamos su tikėjimu Biblija.
O Epifano lygybės idėjos nuolat bujoja šalia mūsų. O kadangi absoliuti lygybė (tiek gėrio, tiek blogio) nėra teisingumas, tai rodo, kad mes dar nedaug pažengėme nuo 2 a. Ir aplink mus tebegyvena daug karpokratiečių, kuriems rūpi tik "bilietas" į dangų.
  Ištraukos
Klemensas Aleksandrietis. Kilimai
III, 2 (ištrauka iš Epifano "Apie teisingumą"):
Dievo teisingumas yra savotiškas bendrumas, pagrįstas lygybės principu. Juk ir dangus vienodai tęsiasi aplink, apgaubdamas visą žemę savo skliautu; ir naktis vienodai įžiebia žvaigždes; ir Saulė, dienos gimdyvė ir nakties motina, vienodus šviesos spindulius siunčia iš dangaus į žemę visiems padarams, galintiems regėti. Ir jie regi vienodai, nes Saulė neskiria turtuolio ir skurdžiaus, prastuolio ir valdovo, kvailio ir išminčiaus, vyro ir moters, šeimininko ir vergo. Nė viena būtybė nesiekia to, tačiau visiems Dievas vienodai siunčia šviesą, kaip bendrą turtą - ir tiek geram, tiek blogam leidžia naudotis teisingumu. Ir niekas negali gauti jo daugiau ar atimti iš artimo, kad turėtų jos dukart daugiau.
Saulės dėka gimsta bendri visiems tvariniams gyvybės šaltiniai, ir teisingumas paskirstomas vienodai. Taip vienodomis teisėmis gimsta visa jaučių rūšis ar pavieniai jaučiai; visa kiaulių rūšis ar pavienės kiaulės, visa avių rūšis ar pavienės avys - ir visos kitos rūšys. Teisingumas išsireiškia kaip bendrumas, aki kiekvienai rūšiai padalijama po vienodai - bendra augmenija visiems besiganantiems galvijams. Jos kiekis vienam galvijui nenusakomas jokiu įstatymu - ir dėl dalijančio valdovo dosnumo jos pakanka visiems. Taip ir dėl gimimų nėra jokio rašyto įstatymo, o tokiam atsiradus, jis būtų neteisingas. Žmonės veisiasi ir gimdo lygybės pagrindu ir taip išsaugo jiems įgimtą bendrumą. Visų dalykų Tėvas visiems davė vienodą dovaną - akis, o įvestiems įstatymams tik jo teisingumas nubrėžė ribas. Nepadarė jis skirtumo tarp vyro ir moters, tarp protingos būtybės ir neprotingos - ir, apskritai, tarp žmonių.
Lygiu pagrindu išdalino gebą regėti ir vienu parėdymi visiems vienodai nustatė. Įstatymai, be galios bausti žmones už nežinojimą, išmokė žmones juos laužyti - ir taip išskaidė ir sumaižė žmogiškojo įstatymo bendrumą. Tad aiškūs mums šie apaštalo [Pauliaus] žodžiai: :Tik per įstatymą pažįstame nuodėmę" (Rom 3:20). Taip skirstymas į "mano" ir "tavo" įsibrovė į gyvenimą per įstatymus, bet ne dėl bendros gerovės - nes yra žmonių nesinaudojančių nei žemdirbyste, nei kitkuo (net ir santuoka). O juk Dievas visiems sukūrė vynuogės atžalą, neatstumiančią nei žvirblio, nei piktadario. Taip yra ir su javais bei visais vaisiais. Tačiau laužydami bendrumą ir lygybę įstatymai ir pagimdė nusikaltėlius, vagiančius vaisius ir gyvulius. Dievas viską sukūrė sėl žmonių ir dėl bendros naudos suartino vyrą ir moterį, kaip ir visas gyvas būtybes, - teisingumu, paremtu bendrumu ir lygybe. Tai iš to gimę paneigė savo kiltį iš bendrumo, suartinančio žmones tarpusavyje, ir jie aiškina, jog "kas paėmė vieną, tegul ją ir turi", tuo tarpu visi juk gali su ja gyventi, kai kad elgiasi kiti gyvūnai...
Rasės išliekamumo požiūriu, jis žmonėms davė stiprią aistrą, kurios nei įstatymai, nei papročiai nei kitokie apribojimai negali panaikinti. Tai Dievo parėdymas...
Tad posakį "Negeisk!" reikia suprasti kaip įstatymų kūrėjo pokštą, kurį jis papildė dar juokingesniais žodžiais "savo artimo turto"... Iš žodžiais "artimo žmonos" jis nurodo dar jukingesnį dalyką, nes liepia bendrą nuosavybę priimti kaip privačią.
  Irenėjus. Prieš erezijas
I, 25:1
Karpokratas mokė, kad pasaulis ir visa jame, buvę sutverta angelų, daug žemesnių už nesukurtąjį Tėvą, o Jėzus yra Juozapo sūnus, panašus į kitus žmones ir besiskiriantis tik tuo, kad yra už kitus teisingesnis. Jo siela esanti švari, nes prisimena tai, ką matė būdama šalia nesukurtojo Tėvo - dėl to gavusi iš jo jėgą ir apsisaugojusi nuo sukūrusių pasaulį. Prasiveržusi proo juos visus, išsilaisvinusi ir pakilusi į viršų pas dievą. Taip nutinka ir kitoms sieloms, gaunančioms tokią galią. Jėzaus siela auklėta pagal žydų įstatymus juos paniekino ir todėl gavo tokių galių, kad įveikė žmogiškąsias aistras, valdžiusias žmones kaip bausmė.
I, 25:2
Siela, panaši į Kristaus, pajėgi paniekinti pasaulio kūrėjus ir valdytojus, ir gali atlikti panašius darbus. Tad jie taip išpuiko, kad sakėsi esą panašūs į Jėzų, o kiti - kai kuo pranašesni, o kiti save vertino labiau už jo mokinius Petrą, Paulių ir kitus, kuriuos laikė ne žemesnius už Jėzų...
I, 25:3
Jie užsiiminėja magija, naudojasi užkeikimais, ruošia meilės gėrimus, rengia ištvirkavimo puotas, kviečia dvasias ir daro įvairias apgavystes - sakydami, jog valdą šio pasaulio kūrėjus ir valdytojus, o tuo labiau jų kūrinius...
I, 25:4
Jie taip giliai panyra su savo beprotybe, kad sako, esą visa, kas tik yra bedieviška ir nusikalstama, jie gali daryti, nes tik manoma, kad poelgiai yra geri ar blogi. Persikeldamos iš vieno kūno į kitą kūną sielos turi išbandyti kiekvieną gyvenimą ir poelgį, jei tik iš karto nepatirs visko iš karto...
I, 25:5
Jų raštuose parašyta ir jų aiškinama, kad Jėzus slapta patikėjęs savo mokiniams ir apaštalams ypatingos svarbos mokslus ir pavedęs juos toliau perduoti itikimiems išpa-inėjams. Tik tikėjimas ir meilė garantuoja išpažinimą. Kita neturi reikšmės - tik žmonės skirsto į gera ir bloga. O iš prigimties nėra nieko bloga.
I, 25:6
Vadina save gnostikais ir turi atvaizdus - tapytus ir padarytus iš įvairių medžiagų. Sakoma, kad Kristaus atvaizdą padarė Pilotas, kai Jėzus gyveno tarp žmonių. Tuos atvaizdus puošia vainikais ir stato šalia tokių filosofų kaip Pitagoras, Platonas, Aristotelis ir kiti. Per apeigas garbina paveikslus kaip pagonys.