Nuolatiniais magnetais arba magnetais vadinami ilgai neišsimagnetinantys kūnai. Tokių savybių turi magnetinės medžiagos – feromagnetikai. Tai, geležis, nikelis, kobaltas. Dėl elektronų sąveikos juose atsiranda skirtingai įmagnetintos sritys (domenai). Magnetiniame lauke jų įsimagnetinimas suvienodėja (kryptis pasidaro maždaug vienoda), ir visas medžiagos gabalas tampa nuolatiniu magnetu. Nuolatiniai magnetai būna įvairių formų: strypiniai, pasagiškieji ir t. t.
Nuolatinis magnetas, kaip ir ritė, kuria teka elektros srovė, turi du polius: šiaurinį ir pietinį. Paprasčiausias nuolatinis magnetas yra jau žinoma magnetinė rodyklė.
Įvairiavardžiai magnetų poliai vienas kitą traukia, o vienavardžiai stumia. Magnetai yra:strypinis, pasaginis, žiedinis ir apvalusis.

Etimologija

lot. disputo - svarstau, ginčijuosi

Daiktavardis

dìsputas (1)

1. moksl. ginčas žodžiu mokslo, meno, literatūros klausimais;
2. viešas moksl. darbo, pateikto moksl. laipsniui gauti, svarstymas.

Frontonas (pranc. fronton, it. frontone) - trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada durų, lango) dalis, būdinga klasikinei architektūrai ir iš jos kilusiems stiliams - paladianizmui, klasicizmui ir ampyrui. Klasikinį frontoną sudaro trikampė priekinė plokštuma - timpanas ant stačiakampio antablemento, kuris remiamas kolonų. Nuo stogo pusės timpaną juosia karnizai. Timpanai būna dekoruoti reljefais, skulptūromis ar ornamentais. Frontonais dažnai užbaigiami portikai.

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (TRK, RPJ, angl. ICRC), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams.

Istorija

Organizacija įkurta 1863 metais Ženevoje, Anri Diunano iniciatyva.

Lietuvoje

Lietuvos RK draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo. Sovietmečiu visas RK draugijos turtas buvo nacionalizuotas ir iki šios dienos dar nėra grąžintas. Aukščiausias Lietuvos RK draugijos vadovavimo organas yra suvažiavimas. Tarp suvažiavimų draugijai vadovauja Vyriausioji valdyba. Jai šiuo metu vadovauja Artūras Jonkus. Visi valdybos nariai, įskaitant pirmininką yra savanoriai ir dirba neatlygintinai. Kasdieninę draugijos veiklą vykdo draugijos sekretoriatas. Jo darbui vadovauja Generalinis Sekretorius. Šiuo metu laikinai šias pareigas eina ilgametė draugijos darbuotoja Gražina Jefgrafovienė. Lietuvos RK jaunimas (LRKJ) - sudedamoji RK draugijos dalis jungianti jaunus žmones trokštančius padėti kitiems LRKJ nariai rūpinasi našlaičiais, neįgaliais vaikais, vienišais seneliais. Jie propaguoja sveiką gyvenimą, mokosi jo, nagrinėja AIDS, narkomanijos, vaikų teisių klausimus. LRKJ mokosi teikti pirmąją pagalbą, o gerai pasirengę instruktoriai rengia kitus jaunuolius. Lietuvos RK draugija dabar vienija per 5000 narių iš jų yra 1030 jaunimo nariai, priskaičiuojama 1900 savanorių. Daugiausia RK draugijos narių sugebėjo pritraukti Panevėžys - apie 545, 380 - Vilnius ir Vilniaus rajonas - 320, Kauno miestas - 303 ir pan. Pernai 313 RK slaugytojų kartu su savanoriais slaugė 1528 asmenis, buvo surengtos 33 akcijos lėšoms rinkti.

Nuorodos

• Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas
• Lietuvos RK draugijos svetainė

Kryžius – geometrinė figūra, sudaryta iš dviejų statmenai susikertančių atkarpų. Tai vienas seniausių žmonijos simbolių, naudojamas įvairių religijų ir tikėjimų. Kryžius simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, Saulės ekvinokcijas, dieviškumo ir pasaulio sankirtą.
Kryžiaus simbolio petroglifų randama jau akmens amžiaus laikotarpio urvuose. Iki krikščionybės naudotas germanų ir keltų pagonių.

Kryžių simboliai

Kryžiaus pavadinimas	Aprašas	Iliustracija
Krikščionių kryžius	Dar vadinamas lotynų kryžiumi ar crux ordinaria. Tai pagrindinis krikščionybės simbolis, vaizduojantis Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą.
Ankas	Dar vadinamas Nilo raktu, the kilpiniu Tau kryžiumi. Tai senovės egiptiečių gyvybės ir vaisingumo simbolis.
Koptų ankas	Pirmųjų Egipto krikščionių gnostikų simbolis, vėliau virtęs koptų kryžiumi.
Saulės kryžius	Dar vadinamas saulės ratu, Odino kryžiumi – senovės skandinavų, germanų, kitų Europos tautų, bei Amerikos indėnų simbolis.
Aukštasis keltų kryžius	Laisvai stovinčio keltų kryžiaus variantas, naudojamas kapinėse prie bažnyčių Britų salose.
Koptų kryžius	Kryžius su apskritimu centre ir keturiais T raidės formos simboliais, vaizduojančiais Kristaus nukryžiavimui panaudotas vinis. Koptų krikščionybės simbolis.
Keterburio kryžius	Anglikonų naudojamas kryžius. Sudaro vienodo ilgio kryžiaus atkarpos bei kvadaratas centre.
Graikų kryžius	Daugiausia naudotas Rytų ortodoksų ir ankstyvųjų krkščionių, dar vadinamas crux immissa quadrata. Visos atkarpos lygios, atitinka pliuso ženklą.
Rytų kryžius	Naudojamas Rytų Ortodoksų krikščionybėje. Viršutinė linija simbolizuoja galvūgalio lentą, apatinė – paminą. Šios linijos įstrižumas simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį. Taip pat dažni naudojama kristograma IC XC.
Šv. Brigitos kryžius	Kilęs iš Airijos, pasak legendos pagamintas iš nendrių pagonių karaliaus dukters Brigitos ir yra kaip virsmo simbolis.
Labarumas	Graikų naudojama kristograma.
Lotaringijos kryžius	Naudojamas heraldikoje, panašus į patriarcho kryžių.
Skandinaviškas kryžius	Naudojamas daugiausia Šiaurės Europos šalių vėliavose.
Oksitanų kryžius	Kilo iš Tulūzos miesto herbo, dabar naudojamas visoje Oksitanijoje.
Popiežiaus kryžius	Trys horizontalios linijos simbolizuoja popiežių kaip Romos vyskupą, Vakarų patriarchą ir Šv. Pauliaus įpėdinį.
Patriarcho kryžius	Panašus į tradicinį krikščionių kryžių, papildoma linija simbolizuoja apaštalus ir patriarchus.
Raudonasis kryžius	Raudonojo Kryžiaus organizacijos ir medicininės pagalbos simbolis.
Šv. Ninos kryžius	Gruzijos ortodoksų bažnyčios simbolis.
Šv. Andriaus kryžius	Naudojamas Škotijos, Jamaikos, Rusijos laivyno vėliavose.
Šv. Jurgio kryžius	Naudojamas Anglijos, Gruzijos, JK vėliavose.
Šv. Petro kryžius/Apverstas kryžius	Apverstas krikščionių kryžius, pagal tradiciją priskiriamas Šv. Petrui, kuris buvo nukryžiuotas galva žemyn. Šiais laikais asocijuoamas su antikrikščionišku simbolizmu ir satanizmu.
Kaukolė ir sukryžiuoti kaulai	Piratų, mirties, pavojaus gyvybei simbolis.
Tau kryžius	Dar vadinamas Šv. Antano kryžiumi, Egipto kryžiumi, crux commissa.
Keltiškas kryžius	Krikčioniško kryžiaus ir Saulės apskrimo junginys, naudojamas keltų krikščionybės. Dabar taip pat dažnai naudojamas neonacių, baltųjų nacionalistų.

Jungtinių Tautų Vaikų fondas

Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) (angl. The United Nations Children's Fund) yra 1946 metų gruodžio 11 dieną Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos įkurta organizacija. Tąkart organizacijos tikslas buvo padėti Antrojo pasaulinio karo nunioktų šalių skurstantiems arba įvairiomis ligomis sergantiems vaikams.
Šiandien UNICEF tiekia maistą, drabužius ir rūpinasi pasaulio vaikų sveikata. Visoje organizacijos veikloje prioritetas teikiamas labiausiai nuskriaustiems, kenčiantiems vaikams bei skurdžiausioms šalims. Kiekvienam vaikui turi būti suteikta galimybė tapti visaverčiu visuomenės nariu, o jų teisės privalo būti užtikrintos.

Turinys 1 UNICEF misija 2 UNICEF tikslai 3 UNICEF Lietuvoje 4 Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas 5 Nuorodos

UNICEF misija

UNICEF vadovaujasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija - universaliu dokumentu. nustatančiu kiekvieno vaiko teisę augti ir vystytis. UNICEF dirba su daugybe partnerių, kad panaikintų skurdą, prievartą ir ligas. Organizacijos tikslas - sukurti vaikams tinkantį pasaulį.

• ginti vaiko teises, padėti užtikrinti jų pagrindinius poreikius ir didinti jų galimybes vystyti savo potencialą;
• mobilizuoti politinę valią ir materialinius išteklius, kad vaikams būtų suteiktas pirmumas;
• teikti specialią pagalbą nuo karo, nelaimių, ypatingo skurdo, prievartos ir išnaudojimo nukentėjusiems bei negalią turintiems vaikams;
• kovoti už moterų ir mergaičių teises bei remti jų visavertį dalyvavimą politiniame, socialiniame ir ekonominiame bendruomenių gyvenime;
• UNICEF misijai daro įtaką ir tarptautiniai tikslai bei veiksmų planai, kuriuos patvirtino šalys JT narės, tarp kurių yra ir Lietuva. Svarbiausias iš šių dokumentų yra Tūkstantmečio Plėtros Tikslai.

2000 m. rugsėjį įvyko didžiausias istorijoje pasaulio lyderių susitikimas. Jame buvo sutarta siekti Tūkstantmečio Plėtros Tikslų. 191 Jungtinėms Tautoms priklausanti šalis iki 2015 m. nutarė kovoti ir ženkliai panaikinti skurdą, badą, ligas, neraštingumą, aplinkos taršą ir moterų diskriminaciją pasaulyje.

UNICEF tikslai

Siekdamas prisidėti prie Tūkstantmečio Plėtros Tikslų įgyvendinimo UNICEF numatė savo strateginius tikslus ir prioritetus:

• Užtikrinti gerą gyvenimo pradžią kiekvienam vaikui;
• Užtikrinti, kad visos mergaitės lankytų mokyklą;
• Užtikrinti, kad visi vaikai būtų paskiepyti nuo šešių pagrindinių ligų ir gautų tinkamą maitinimą;
• Užkirsti kelią ŽIV/AIDS plitimui tarp jaunų žmonių;
• Įtraukti kiekvieną kuriant vaikams tinkantį pasaulį;
• Užtikrinti, kad su visais žmonėmis būtų elgiamasi vienodai pagarbiai, ypač su mergaitėmis ir moterimis.

UNICEF Lietuvoje

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas buvo įkurtas 1993 m. tam, kad skleistų UNICEF vertybes bei užtikrintų kiekvieno vaiko teises. 1998–2005 m. UNICEF, viena po kitos vykdydamas keturias daugiašales programas, rėmė vaikus ir jaunimą Lietuvoje. Prioritetinės šios programos sritys buvo Vaiko teisių apsauga, Vaiko vystymasis ankstyvoje vaikystėje, Jaunimo sveikata ir vystymasis. Bendradarbiaudamas su Vyriausybe ir kitais nacionalinis partneriais šalyje, UNICEF siekė:

• Suteikti gerą gyvenimo pradžią visiems vaikams gerinant nacionalines ankstyvosios vaikystės priežiūros programas ir paslaugas. Tai apėmė kūdikių maitinimo motinos pienu skatinimą, kūdikiams pritaikytų ligoninių iniciatyvos įgyvendinimą, Tarptautinio motinos pieno pakaitalų rinkodaros kodekso priėmimą, jodo trūkumo kūdikiams ir vaikams sukeltų sutrikimų šalinimą;
• Skatinti politines reformas, remiančias vaikus, kuriems reikia specialios apsaugos, įskaitant tėvų globos netekusius vaikus, vaikus, kuriems apribota laisvė, išnaudojamus, prievartaujamus, namuose ar bendruomenėje smurtą patiriančius vaikus, atliekant strateginius tyrimus, keitimąsi patirtimi ir techniniu išmanymu;
• Stiprinti sveikatos sistemas, kad jos tenkintų specialius jaunimo poreikius gauti informacijos ir žinių, kurios padėtų jiems gyventi sveikiau ir užkirsti kelią ŽIV/AIDS, rengiant medžiagą sveikatos priežiūros profesionalams.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bei NATO ir iš šalies gavėjos tapus šalimi donore, 2005 m. pab. baigėsi UNICEF paramos mūsų šaliai programos laikotarpis.

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas

UNICEF ir toliau veikia šalyje kaip Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas, turintis mandatą:

• Kaupti lėšas UNICEF pasauliniams vaikų projektams, įgyvendinamiems 158 šalyse ir teritorijose;
• Skleisti informaciją apie vaikų ir moterų padėtį pasaulyje, UNICEF veiklą bei telkti visuomenės ir verslo paramą siekiant vaikų gerovės.

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas kaupia lėšas įgyvendindamas įvairias lėšų kaupimo akcijas, partnerystes su verslu ir pardavinėdamas originalius UNICEF atvirukus bei dovanas.

 

Gyvenimas

Gustavas Dorė gimė Strasbūre. Būdamas 15 metų sukūrė pirmąją iliustraciją. Paryžiuje pradėjo darbą kaip literatūros iliustratorius. 1853 m. Dorė buvo paprašytas iliustruoti Bairono darbus. Vėliau sekė užsakymai iš Jungtinės Karalystės. 1863 m. sukūrė vieną labiausiai išgarsėjusių savo iliustracijų romanui „Don Kichotas“. Išgarsėjęs Dorė pasirašė penkerių metų projektą su leidėjais Grant & Co. Projektas vertė iliustratorių tris mėnesius per metus gyventi Londone. Už darbą jis gaudavo po 10 000 £ kiekvienais metais. Knyga "Londonas:Kelionė" su 180 graviūrų buvo išleista 1872 metais ir turėjo didelį komercinį pasisekimą.

Gustavas Dorė mirė Paryžiuje 1883 m. sausio 23 d.

Galerija

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Bailiai esame tuomet, kai jaučiamės tokie esą

Johann Christian Holderlin buvo vienas iškiliausių ir įtakingiausių vokiečių "poetas tarp poetų" (Heideggeris) , rašytojų ir dramaturgų. Gimė Lauffen'e 1770 m. kovo 20 d. ir anksti, po dviejų metų, neteko tėvo. 14 m. amžiaus jis pradėjo lankyti Denkendorfe pradinę mokyklą, kurioje jau rašė eilėraščius. 1786-8 m. lankė vidurinę mokyklą Maulbronne, kurią baigęs pradėjo teologijos studijas Tubingeno seminarijoje, kur susipažino su Šelingu ir Hegeliu. 1793 m. aplankė Jena, kur klausė Fichtės paskaitų, o taip pat susitiko su F.Šilingu ir Goethe.
Jo asmeninis gyvenimas nebuvo nei susitvarkęs, nei laimingas – jam trūko ir pinigų, ir pripažinimo, o meilė vedusiai moteriai galų gale sukėlė psichinę ligą. Jis parašė: "Aš mirtingas, gimęs meilei ir kančiai". Pats jis atmetė įprastą laimės sampratą – ir jam malonumai tebuvo "drungnas vanduo ant liežuvio". Esminis jo gyvenimo posūkis įvyko, kai 1793 m., kai pradėjo dirbti turtingo Frankfurto bankininko Jacob'o Gontard'o namuose. Jis platoniškai ir skausmingai įsimylėjo jo žmoną Susette, kurią savo eilėraščiuose vadino Diotima. Ta laimė truko trumpai. Tačiau iki pat 1800 jie susirašinėjo ir slapta susitikinėjo.
Savo kūriniuose, kaip "Hyperione" (1797-9), Holderlinas buvo kritiškas etinio idealizmo heroikai, garbino šventuosius gamtos aspektus ir bandė suvienyti religiją ir meną kaip pranašesnius už protą. Tuo jis artimas Šelingo Naturphilosophie, ypač gamtos iškėlimu ir Fichtės "ne-Aš" kritika. Tiesa, skirtingai nuo Šilerio ir romantikų, Holderlino menininko supratimas turėjo tragizmo aspektą, nes turi susvetimėjimo elementą būdamas tarpininku tarp dievų ir žmonių - kas labai įstrigo Heideggeriui (1889-1976), kurio susidomėjimui poezija paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu didelę įtaką padarė būtent Holderlinas. Heideggeris rašė: "Poetas pagauna Dievo žaibų žodžius ir tuos žaibuojančius žodžius perkelia į žmonių kalbą".
Holderlinis rašė ir filosofinius veikalus bei nebaigtą tragediją "Der Tod des Empedokles". Trumpam išvyko į Prancūziją ir 1802 m. grįžęs į Vokietija sužinojo, kad Susette mirė. Jo psichinė sveikata pakriko. Kai jausdavosi geriau, vertė Sofoklio tragedijas. Gyvenimo pabaigoje Holderlino vis smarkiau sirgo šizofrenija. 1806 m. rugsėjo 11 d. prieš savo valią buvo uždarytas Tubingeno Autenrieth klinikose. Likusius 36 m. pragyveno dailidės namuose. Mirė 1843 m. birželio 7 d.
Tarp Holderlino geriausių lyrikos kūrinių yra "Brod und Wein" (Duona ir vynas), elegija šlovinanti ir Kristų, ir Dionisą; "Der Archipelagus", odė su viltimi, kad Vokietija gali grįžti prie senovės Graikijos idealų; "Heiderberg" ir "Rhein", odės skirtos miestui ir upei bei patriotinė odė "Germanien". 1861 m. F.Nietzsche (irgi miręs psichiškai sirgdamas) parašė pakilią esė apie jo "pamėgtą poetą". Bet poetą visi beveik pamiršo. 1874 m. išėjo jo raštų rinkinys "Ausgewahlte werke", bet tik 20 a. jį "atrado" kaip didžiausią vokiečių poetą (po Goethe).

Diotima

Wenn aus der Ferne, da wir geschieden sind,
ich dir noch kennbar bin, dir Vergangenheit,
o du Teilhaber meiner Schmerzen,
einiges Gute bezeichnen dir kann...

... jei dabar kas nors užeitų į to nelaimingo žmogaus namus neturi tikėtis ten rasti poetą, linksmai vaikštinėjusį palei Ilysą su Platonu. Tačiau namas nėra baisus, jis yra pasiturinčio dailidės būstas; nepaprastai aukšto kultūros žmogaus pagal jo padėtį, kuris kalba apie Kantą, Fichtę, Šelingą, Novalį. Tieck'ą ir kitus. Pasiteiraujama apie Herr Bibliotekininką – nes Holderlinui vis dar patinka, kai kreipiamasi titulu – ir įeinama pro nedideles dureles. Viduje jau galima girdėti kalbant ir spėjama, kad Holderlinas nėra vienas, tačiau garbusis dailidė pasako, kad H. yra visiškai vienas ir kalbasi su savimi dieną ir naktį.
Pasvarstoma, belstis ar ne, ir apsisprendžiama nelengvai. Ir kai pagaliau pasibeldžiama, išgirstamas garsu ir stiprus "Įeikite!" Atidarius duris, viduryje kambario pastebima išvargusi figūra, kuri nusilenkia taip žemai, kiek tik gali ir nesiliauja berti komplimentus – ir tos manieros būtų labai malonios, jei jose nebūtų kažkokio skausmo. Žavimasi išvaizda, aukšta kakta pilna sunkių minčių, draugiškomis ir meiliomis akimis, gęstančiomis, tačiau tebeturinčiomis dvasią; matomi niokojantys psichinės ligos pėdsakai skruostuose, ties burna, nosį, virš akių susimetusi slegianti ir skausminga raukšlė. Apgailestaujant ir su liūdesiu pastebimi trūkčiojimai kartais prabėgantys jo veidu, priverčiantys mėšlungiškai kilstelėti pečius ir susitraukti pirštus. Jis vilki paprastu švarku ir mėgsta susikišti rankas į kišenes. Pasakoma keli prisistatymo žodžiai, sutinkami mandagiu nusilenkimu ir beprasmių žodžių srautu, sugluminančiu lankytoją. Gracingas kaip buvo ir, dėka išvaizdos, vis dar yra, H. jaučia būtinybę pasakyti ką nors draugiška svečiui, paklausti jo. Kai kas suprantama jo klausime, tačiau dažniausiai negalima atsakyti. O ir Holderlinas nelaukia atsakymo. Netgi priešingai, jis būna visiškai apstulbęs, jei lankytojas bando sekti minčių eigą. Daugiau apie tai vėliau, kai aptarsime pašnekesius su juo. O dabar labiau susirūpinama paviršutinišku įspūdžiu. Į lankytoją kreipiamasi "Jūsų aukštenybe", "Jūsų šventenybe" bei "Gailestingasis Herr Pater". Tuo pačiu Holderlinas yra labai prislėgtas; jis tokius vizitus pergyvena labai nepatogiai ir vėliau būna visada dar labiau sunerimęs...
Savo įsikūrimo pas dailidę pradžioje jį vis dar dažnai ištikdavo proto aptemimo ir įniršio priepuoliai, privertę šeimininką, kaip paskutinę priemonę, trinktelti įsiutusiam vyrui savo kietu kumščiu. Kartą Holderlinas išvijo vyrą ir visą jo šeimą iš namų ir užsirakino...
Jei jis išeidavo iš namų, pirmiausia jam primindavo, kad reikia nusiprausti ir susitvarkyti, nes jo rankos dažniausiai būdavo purvinos, nes jis pusę dienos būdavo praleidęs raudamas žolę. Tada, aprengto, jo nereikėdavo vesti. Jis iki akių užsitraukdavo skrybėlę ir, jei tik nebūdavo per giliai savyje, kilstelėdavo ją sutikęs dviejų metų amžiaus vaiką. Reikia pagirti, kad jį pažinoję žmonės mieste niekada jo neužkabindavo ir leisdavo eiti savo keliu, dažnai sakydami vieni kitiems – ach, kokio šviesaus proto ir išsilavinęs buvo šis vyras, o dabar toks pamišęs. Tačiau dabar jam vienam išeiti neleidžiama, nebent priešais namą.
Pradžioje jis kartais aplankydavo puikų žmogų, Conz, neseniai mirusį. Šis darbštus ir energingas Senovės literatūros mylėtojas Tubingene priešais Horschauer vartus turėjo sodą, į kurį dešimtmečius kasdien traukdavo prieš valandą iki vidurdienio. ... Jam verčiant Aischilą, Holderlinas, tada turėjęs daugiau jėgų, ateidavo pas jį. Jis galėjo pasidžiaugti skindamas gėles, - ir kai priskindavo didelę puokštę, jis galėdavo ją sudraskyti ir susikišti į kišenes. Kartais Conz jam duodavo knygą. Conz man pasakė, kad kartą Holderlinas pasilenkė virš jo ir garsiai perskaitė kelias Aischilo eilutes, o po to pratrūko konvulsyviu juoku: "Nesuprantu to. Tai kamalatta kalba", - nes naujų žodžių sukūrimas buvo vienas Holderlino keistenybių. Tie apsilaikymai palaipsniui liovėsi jam silpstant ant tampant vis niūresniu...
... "Hyperionas" galėjo užimti jį visai dienai. Šimtus kartų ateidamas jį aplankyti girdėdavau garsiai deklamuojant. Jo patosas buvo nepaprastas ir "Hyperionas" beveik visad gulėdavo atverstas ant stalo; jis dažnai garsiai skaitydavo jį man. Perskaitęs pasažą, jis sušukdavo energingai gestikuliuodamas: "O puiku, puiku! Jūsų aukštenybe!". Tada, perskaitęs truputį daugiau, netikėtai pridėdavo: "Matote, malonusis pone, kablelis ten!" ...

paralogizmas [gr. paralogismos — klaidinga išvada], netyčinė log. klaida, dėl kurios samprotavimas yra netaisyklingas, o jo išvada klaidinga.

(pranc. Marcel-Valentin-Louis-Eugène-Georges Proust 1871 m. liepos 10 d. Paryžiuje – 1922 lapkričio 18 d. Paryžiuje) – prancūzų intelektualas, rašytojas, eseistas, kritikas. Žymiausias jo kūrinys yra septynių dalių epopėja Prarasto laiko beieškant (À la recherche du temps perdu).
Daugelį savo gyvenimo metų Marselis Prustas praleido Paryžiuje, kuriame gimė 1871 liepos 10 d. Vaikystėje atostogų metu dažnai važiuodavo pas gimines į Iljerą netoli Šatro. Šiandien šios vietovės pavadinime atsirado antras žodis Iljeras-Kombrė, t. y. papildytas pavadinimu, kurį Marselis Prustas sukūrė "Prarastame laike". Marselis Prustas niekada nepasižymėjo stipria sveikata, nuo dešimties metų sirgo astma ir mokyklą lankė nereguliariai. Po mokyklos ir vienerių metų karinės tarnybos jis Sorbonoje pradėjo studijuoti teisę ir kartu klausėsi filosofo Anri Bergsono paskaitų, kurių gyvenimo filosofija sustiprino įsitikinimą, kad gyvenimas jam iš esmės yra kūryba. Dvidešimties rašytojas žurnaluose "Le Banquet" ir "Revue Blanche" išspausdino nemaža prozos kūrinių. Dar būdamas jaunas, Marselis Prustas bendravo su aristokratija ir stambiąja buržuazija, o audringą visuomeninį gyvenimą Paryžiuje dažnai keisdavo poilsis Normandijos pakrantėje.

1896 m. pasirodė jo pirmoji knyga „Malonumai ir dienos“. Knygoje greta pasakojimų, eilėraščių ir prozos kūrinių buvo keturi muzikiniai kūriniai fortepijonui, kuriuos parašė jo draugas kompozitorius Reinaldas Hanas, ir daugybė akvarelininkės ir dvarininkės Madlenos Lemer iliustracijų. Beje, Marselis Prustas dažnai lankydavosi pastarosios salone, kur susipažino su daugeliu menininkų. Kitus aštuonerius metus jis rašė 1000 puslapių apimties romaną, kuris liko nebaigtas ir nežinomas. Jis pasirodė tik praėjus 30 metų po autoriaus mirties pavadinimu „Žanas Santėjus“. 1905 m. mirė jo motina, kurią jis mylėjo labiau už viską pasaulyje. po metų jis persikėlė į mirusio dėdės butą Hausmano bulvare ir visiškai pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo. Savo darbo kambarį nuo išorinio triukšmo jis izoliavo kamštinėmis plokštėmis ir pasinėrė į 7 romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ rašymą, tapusį vieninteliu jo gyvenimo tikslu.

Ciklą sudarė „Svano pusėje“ (1913), „Žydinčiųjų mergaičių šešėlyje“ (1918), „Germantai“ (1920/1921), „Sodoma ir Gomora“ (1921/1923), „Kalinė“ (1923), „Pabėgėlė“ (1925) ir „Atrastas laikas“ (1927). M. Prustas mirė Paryžiuje 1922 m. lapkričio 18 d. susirgęs bronchitu.

Ferdinando Petruccelli della Gattina (August 28, 1815 - March 29, 1890) was an Italian journalist, patriot and politician.
Considered one of the greatest journalists of the 19th century and a pioneer of modern journalism,^[1] he is mostly remembered for his war correspondence. He wrote for many Italian papers and contributed to the press in France, Great Britain and Belgium. He was also a prolific novelist, mainly focused on religious themes.

Biography

Youth

Born at Moliterno, Basilicata, at the time part of the Kingdom of Naples, his birth name was Ferdinando Petruccelli and he added "della Gattina" (name of a farm of his own) to his surname in order to avoid the Bourbon police who persecuted him for political reason. His father Luigi was a physician and member of the Carbonari while his mother Maria Antonia Piccininni was a noblewoman from Marsicovetere.
Grown up in religious circles and because of the abuses received as a child, he developed a strong anticlericalism which will be reflected in his works. During his young age, he devoted himself to the study of Latin and Greek. Later, he attended the University of Naples, graduating in medicine but he chose the path of journalism.

Early career and exile

In 1838, he began his career for the Neapolitan newspaper Omnibus and, in 1840, he traveled to France, Great Britain and Germany as a correspondent for Salvator Rosa and Raccoglitore fiorentino. Because of his liberal ideas, he was arrested for his membership in Young Italy and was sent under guard to his native town.
Returned to Naples in 1848, Petruccelli was elected deputy of the Neapolitan parliament and founded Mondo vecchio e mondo nuovo, a newspaper who accused the Bourbon dynasty of misgovernment in both internal and foreign policy and, for the frequent attacks on the crown, it was suppressed by the magistracy. After the suspension of the constitution promulgated by the king Ferdinand II few months before, he took part in the riots of the same year. The revolt failed and he was forced to escape to France, while the government sentenced him to death and confiscated his properties.
During his French residence, he broadened his political and cultural horizons, thanks to contacts with renowned thinkers. He attended courses at the Sorbonne and the Collège de France, studied French and English literature and pursued a brilliant career as a journalist, becoming known and appreciated in Europe. Nicknamed, nicely, Pierre Oiseau de la Petite Chatte^[2] (French translation of his surname), he entered the world of French journalism thanks to Jules Simon and Daniele Manin, who appreciated the intervention of Mondo vecchio e mondo nuovo in favour of the Republic of San Marco.

War correspondent

Petruccelli became correspondent of French and Belgian journals such as La Presse, Journal des débats, Revue de Paris, Courrier Français and Indépendance Belge. In 1851, he fought with the French republicans against the coup d'état of Louis-Napoléon Bonaparte (later known as Napoleon III) but, after the failure of the rebellion, he was expelled from France. He settled in England, where he met Giuseppe Mazzini, Louis Blanc, Lajos Kossuth and other refugees. He worked for the The Daily News of Charles Dickens and other newspapers like The Daily Telegraph and Cornhill Magazine.
In 1859, he was correspondent of the Second Italian War of Independence and, in 1860, of the Expedition of the Thousand, following Giuseppe Garibaldi from Calabria until his entry in Naples. With the birth of the Kingdom of Italy, he was a member of the Italian parliament, sitting on the benches of the left for several years, and contributed to Italian newspapers and magazines such as L'Unione, L'Opinione, Fanfulla della Domenica, Cronaca bizantina and Nuova antologia.
In 1866, Petruccelli was correspondent for the Journal des Débats during the Third Italian War of Independence and, in 1868, he married an English writer, Maude Paley-Baronet, whom he met in London in 1867. In 1870 he followed the Franco-Prussian War, recouting the events from the Parisian barricades and, after the fall of the Paris Commune, he was expelled from France by order of Adolphe Thiers (against which he turned bitter words) for having defended the Communards.

Death

He lived the rest of his life plagued by a paralysis that prevented him from writing but, with the help of his wife, he was able to continue his activity. Petruccelli died in Paris in 1890 and his corpse was cremated. The Neapolitan municipality proposed to carry his ashes to the cemetery of Poggioreale but his wife refused and they were buried in London, respecting the will of Petruccelli.

Legacy

During his time, Ferdinando Petruccelli della Gattina wasn't much appreciated in Italy, rather he was rejected by many (especially the clerical hierarchies because of his marked anticlericalism), with the exception of authors such as Salvatore Di Giacomo and Luigi Capuana. He was acclaimed in foreign countries, especially in France, where his work received positive reviews from Alphonse Peyrat, Ernest Renan and Jules Claretie, who said about his war correspondence of Custoza : "Nothing could be more fantastic and cruelly true than this tableau of agony. Reportage has never given a superior artwork",^[3] while Justin McCarthy regarded him as «a brilliant, audacious, eccentric Italian journalist».^[4] In the 20th century, Petruccelli was praised by Luigi Russo and Indro Montanelli, who considered him the "most brilliant italian journalist of the 19th century" and his reports «would enchant for their freshness and modernity».^[5]