Johanas Holderlinas (1770-1843)

Johann Christian Holderlin buvo vienas iškiliausių ir įtakingiausių vokiečių "poetas tarp poetų" (Heideggeris) , rašytojų ir dramaturgų. Gimė Lauffen'e 1770 m. kovo 20 d. ir anksti, po dviejų metų, neteko tėvo. 14 m. amžiaus jis pradėjo lankyti Denkendorfe pradinę mokyklą, kurioje jau rašė eilėraščius. 1786-8 m. lankė vidurinę mokyklą Maulbronne, kurią baigęs pradėjo teologijos studijas Tubingeno seminarijoje, kur susipažino su Šelingu ir Hegeliu. 1793 m. aplankė Jena, kur klausė Fichtės paskaitų, o taip pat susitiko su F.Šilingu ir Goethe.
Jo asmeninis gyvenimas nebuvo nei susitvarkęs, nei laimingas – jam trūko ir pinigų, ir pripažinimo, o meilė vedusiai moteriai galų gale sukėlė psichinę ligą. Jis parašė: "Aš mirtingas, gimęs meilei ir kančiai". Pats jis atmetė įprastą laimės sampratą – ir jam malonumai tebuvo "drungnas vanduo ant liežuvio". Esminis jo gyvenimo posūkis įvyko, kai 1793 m., kai pradėjo dirbti turtingo Frankfurto bankininko Jacob'o Gontard'o namuose. Jis platoniškai ir skausmingai įsimylėjo jo žmoną Susette, kurią savo eilėraščiuose vadino Diotima. Ta laimė truko trumpai. Tačiau iki pat 1800 jie susirašinėjo ir slapta susitikinėjo.
Savo kūriniuose, kaip "Hyperione" (1797-9), Holderlinas buvo kritiškas etinio idealizmo heroikai, garbino šventuosius gamtos aspektus ir bandė suvienyti religiją ir meną kaip pranašesnius už protą. Tuo jis artimas Šelingo Naturphilosophie, ypač gamtos iškėlimu ir Fichtės "ne-Aš" kritika. Tiesa, skirtingai nuo Šilerio ir romantikų, Holderlino menininko supratimas turėjo tragizmo aspektą, nes turi susvetimėjimo elementą būdamas tarpininku tarp dievų ir žmonių - kas labai įstrigo Heideggeriui (1889-1976), kurio susidomėjimui poezija paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu didelę įtaką padarė būtent Holderlinas. Heideggeris rašė: "Poetas pagauna Dievo žaibų žodžius ir tuos žaibuojančius žodžius perkelia į žmonių kalbą".
Holderlinis rašė ir filosofinius veikalus bei nebaigtą tragediją "Der Tod des Empedokles". Trumpam išvyko į Prancūziją ir 1802 m. grįžęs į Vokietija sužinojo, kad Susette mirė. Jo psichinė sveikata pakriko. Kai jausdavosi geriau, vertė Sofoklio tragedijas. Gyvenimo pabaigoje Holderlino vis smarkiau sirgo šizofrenija. 1806 m. rugsėjo 11 d. prieš savo valią buvo uždarytas Tubingeno Autenrieth klinikose. Likusius 36 m. pragyveno dailidės namuose. Mirė 1843 m. birželio 7 d.
Tarp Holderlino geriausių lyrikos kūrinių yra "Brod und Wein" (Duona ir vynas), elegija šlovinanti ir Kristų, ir Dionisą; "Der Archipelagus", odė su viltimi, kad Vokietija gali grįžti prie senovės Graikijos idealų; "Heiderberg" ir "Rhein", odės skirtos miestui ir upei bei patriotinė odė "Germanien". 1861 m. F.Nietzsche (irgi miręs psichiškai sirgdamas) parašė pakilią esė apie jo "pamėgtą poetą". Bet poetą visi beveik pamiršo. 1874 m. išėjo jo raštų rinkinys "Ausgewahlte werke", bet tik 20 a. jį "atrado" kaip didžiausią vokiečių poetą (po Goethe).

Diotima

Wenn aus der Ferne, da wir geschieden sind,
ich dir noch kennbar bin, dir Vergangenheit,
o du Teilhaber meiner Schmerzen,
einiges Gute bezeichnen dir kann...

... jei dabar kas nors užeitų į to nelaimingo žmogaus namus neturi tikėtis ten rasti poetą, linksmai vaikštinėjusį palei Ilysą su Platonu. Tačiau namas nėra baisus, jis yra pasiturinčio dailidės būstas; nepaprastai aukšto kultūros žmogaus pagal jo padėtį, kuris kalba apie Kantą, Fichtę, Šelingą, Novalį. Tieck'ą ir kitus. Pasiteiraujama apie Herr Bibliotekininką – nes Holderlinui vis dar patinka, kai kreipiamasi titulu – ir įeinama pro nedideles dureles. Viduje jau galima girdėti kalbant ir spėjama, kad Holderlinas nėra vienas, tačiau garbusis dailidė pasako, kad H. yra visiškai vienas ir kalbasi su savimi dieną ir naktį.
Pasvarstoma, belstis ar ne, ir apsisprendžiama nelengvai. Ir kai pagaliau pasibeldžiama, išgirstamas garsu ir stiprus "Įeikite!" Atidarius duris, viduryje kambario pastebima išvargusi figūra, kuri nusilenkia taip žemai, kiek tik gali ir nesiliauja berti komplimentus – ir tos manieros būtų labai malonios, jei jose nebūtų kažkokio skausmo. Žavimasi išvaizda, aukšta kakta pilna sunkių minčių, draugiškomis ir meiliomis akimis, gęstančiomis, tačiau tebeturinčiomis dvasią; matomi niokojantys psichinės ligos pėdsakai skruostuose, ties burna, nosį, virš akių susimetusi slegianti ir skausminga raukšlė. Apgailestaujant ir su liūdesiu pastebimi trūkčiojimai kartais prabėgantys jo veidu, priverčiantys mėšlungiškai kilstelėti pečius ir susitraukti pirštus. Jis vilki paprastu švarku ir mėgsta susikišti rankas į kišenes. Pasakoma keli prisistatymo žodžiai, sutinkami mandagiu nusilenkimu ir beprasmių žodžių srautu, sugluminančiu lankytoją. Gracingas kaip buvo ir, dėka išvaizdos, vis dar yra, H. jaučia būtinybę pasakyti ką nors draugiška svečiui, paklausti jo. Kai kas suprantama jo klausime, tačiau dažniausiai negalima atsakyti. O ir Holderlinas nelaukia atsakymo. Netgi priešingai, jis būna visiškai apstulbęs, jei lankytojas bando sekti minčių eigą. Daugiau apie tai vėliau, kai aptarsime pašnekesius su juo. O dabar labiau susirūpinama paviršutinišku įspūdžiu. Į lankytoją kreipiamasi "Jūsų aukštenybe", "Jūsų šventenybe" bei "Gailestingasis Herr Pater". Tuo pačiu Holderlinas yra labai prislėgtas; jis tokius vizitus pergyvena labai nepatogiai ir vėliau būna visada dar labiau sunerimęs...
Savo įsikūrimo pas dailidę pradžioje jį vis dar dažnai ištikdavo proto aptemimo ir įniršio priepuoliai, privertę šeimininką, kaip paskutinę priemonę, trinktelti įsiutusiam vyrui savo kietu kumščiu. Kartą Holderlinas išvijo vyrą ir visą jo šeimą iš namų ir užsirakino...
Jei jis išeidavo iš namų, pirmiausia jam primindavo, kad reikia nusiprausti ir susitvarkyti, nes jo rankos dažniausiai būdavo purvinos, nes jis pusę dienos būdavo praleidęs raudamas žolę. Tada, aprengto, jo nereikėdavo vesti. Jis iki akių užsitraukdavo skrybėlę ir, jei tik nebūdavo per giliai savyje, kilstelėdavo ją sutikęs dviejų metų amžiaus vaiką. Reikia pagirti, kad jį pažinoję žmonės mieste niekada jo neužkabindavo ir leisdavo eiti savo keliu, dažnai sakydami vieni kitiems – ach, kokio šviesaus proto ir išsilavinęs buvo šis vyras, o dabar toks pamišęs. Tačiau dabar jam vienam išeiti neleidžiama, nebent priešais namą.
Pradžioje jis kartais aplankydavo puikų žmogų, Conz, neseniai mirusį. Šis darbštus ir energingas Senovės literatūros mylėtojas Tubingene priešais Horschauer vartus turėjo sodą, į kurį dešimtmečius kasdien traukdavo prieš valandą iki vidurdienio. ... Jam verčiant Aischilą, Holderlinas, tada turėjęs daugiau jėgų, ateidavo pas jį. Jis galėjo pasidžiaugti skindamas gėles, - ir kai priskindavo didelę puokštę, jis galėdavo ją sudraskyti ir susikišti į kišenes. Kartais Conz jam duodavo knygą. Conz man pasakė, kad kartą Holderlinas pasilenkė virš jo ir garsiai perskaitė kelias Aischilo eilutes, o po to pratrūko konvulsyviu juoku: "Nesuprantu to. Tai kamalatta kalba", - nes naujų žodžių sukūrimas buvo vienas Holderlino keistenybių. Tie apsilaikymai palaipsniui liovėsi jam silpstant ant tampant vis niūresniu...
... "Hyperionas" galėjo užimti jį visai dienai. Šimtus kartų ateidamas jį aplankyti girdėdavau garsiai deklamuojant. Jo patosas buvo nepaprastas ir "Hyperionas" beveik visad gulėdavo atverstas ant stalo; jis dažnai garsiai skaitydavo jį man. Perskaitęs pasažą, jis sušukdavo energingai gestikuliuodamas: "O puiku, puiku! Jūsų aukštenybe!". Tada, perskaitęs truputį daugiau, netikėtai pridėdavo: "Matote, malonusis pone, kablelis ten!" ...