Метатрон является, наряду с Шехиной,
одним из «небесных посредников». Термин «Метатрон» включает в себя
значения стража, господина, посланника, посредника; он — причина
богоявления в чувственном мире. Метатрон наделен не только аспектом
Милосердия, но и аспектом Справедливости; он не только «Великий
Священник» (Кохен ха-гадол), но и «Великий Князь» (Сар ха-гадол), и
«вождь небесных ратей», то есть в нем олицетворены как принцип царской
власти, так и основа жреческого или понтификального могущества, которой
соответствует и его функция «посредника». Два аспекта Метатрона,
светоносный и тёмный — это Микаэль и Самаэль. Тёмный аспект олицетворяет
собой «духа мира сего» в низшем смысле[2].
Метатрон живет на седьмом небе и является самым высокорослым ангелом, разве что за исключением Анафиэла. «Зогар» описывает его размер как «равный по ширине целому миру». В раввинской литературе именно так описывался размер Адама до его грехопадения.
Метатрон — первый, и он же последний, из десяти архангелов Бриатического мира.
Если говорить о старшинстве, то Метатрон — самый молодой ангел в
небесном царстве. Ему приписывались разные роли: царя ангелов, князя
божественного лика или присутствия, небесного канцлера, ангела Завета,
главного среди ангелов-служителей и помощника Яхве.
Метатрон — высший в сонме ангелов и в мире бесплотных небесных сил,
ему нет равного и стоит он непосредственно перед престолом Творца. Свет,
исходящий от него, превосходит свет всех остальных небесных существ, и
без его разрешения ни один ангел ничего не делает. На него перешла часть
сияния от Небесного Престола, и ему известны все тайные решения Отца,
Который на Небесах (ср. Ялкут, 44).
Метатрон присутствует как один из ключевых персонажей и элементов
мироздания (сохраняя большинство своих религиозных характеристик) в
манге Каори Юки «Обитель ангелов»
Метатрон — один из духов X-судей в аниме Shaman King
Древо Жизни (ивр.עץ חיים, Эц Хаим) — в каббале — схематическое представление строения мира. Также этим именем названа книга «Эц Хаим» Хаима Виталя по каббале. Исследователь Е. Торчинов полагает, что концепция сефирот, составляющих Древо Жизни, восходит к гностическимэонам[1].
Древо Жизни (Мировое Древо) — это композиция 10 Сфирот, которые в свою очередь являются 10 эманациями, 10 именами[2] или 10 каналами проявления Бога[3]. В наши дни сфиротами называют и «архетипы состояний сознания»[4].
Одновременно Древо Жизни является олицетворением высшего человека (Адам Кадмон)[5],
созданного по образу и подобию Бога. Отсюда в Древе различают правую и
левую часть, мужское и женское начало, свет и тьму. Каждая сфира
проявляет мужские свойства по отношению к нижележащей, и женские — по
отношению к вышележащей сфире (правое считается немного более высоким,
чем левое). Взаимоотношения между двумя сфирот называются «зивуг» (досл.
«спаривание»).
Помимо этого, есть незримая сфира, Даат (ивр.דעת), соединяющая три высших сфироты[6], но не входящая в стандартную нумерацию, — «Невидимая сфира ДААТ — ключи знания. (Вулкан, Хирон)»[7].
В соответствии с книгой Зоар, каждая сфира содержит в себе ещё десять
сфирот, и так до бесконечности. Выше первой сфиры — кетер — существует
бесконечный свет Творца (אור אין סוף), также называемый простым светом
(אור פשוט). Имя Бога на этом уровне — «Ацмуто Итбарах». Бесконечный свет
свободно проходит через сфиры кетер, хокма и доходит до трех верхних
сфирот («гимель ришонот»), содержащихся в бине. На этом уровне
существует вечное, ничем не омрачимое совершенство. Бина также
называется раем. Ниже гимель ришонот бины проходит узкая струйка света,
которая, многократно сократившись, доходит до нижней сфиры — малхут.
Самая нижняя часть малхут является нашим материальным миром. Возвышаясь,
душа человека может дойти до гимель ришонот бины, но выше этого уровня
можно будет пройти только после «окончательного исправления» мира (гмар
тикун).
В праздник Суккот, продолжающийся семь дней, каждый день соответствует одному из «пастухов», соответствующий семи нижним сфиротам.
У Древа Жизни существует мистическая тень клипот. Иногда говорят о множественности Деревьев Жизни, которые индивидуализируются в ипостасях (ивр.פרצופים, парцуфим) — «духовные объекты, состоящие из 10 сфирот»[8]. Первым парцуфом был Адам.
Этимология сфирот
По одной версии название «сфирот» (ивр.סְפִירוֹת) происходит от слова сефер (ивр.סֶפֶר, книга). Есть версия, что слово «сфира» (ивр.סְפִירה) происходит от слова «сапир» (ивр.סְפִיר), «светящийся». Версия, что сфирот (ед.ч. сфира) произошли от греческого слова «сфера» (ивр.ספירה), не нашла подтверждения и не была найдена этимологическая связь между словами.
10 сфирот
У каждой Сфиры своё имя и значение: Три верхние Сфирот называются «Сфирот разума» (ספירות השכל)
По учению Каббалы, Творец создал мир путём произнесения букв еврейского алфавита. Впервые этот процесс был описан в самом древнем каббалистическом труде — «Сефер Йецира» (Книге создания), приписываемой Аврааму.
По каббалистическому учению, мужчина и женщина
были созданы как сосуд, творец желал наполнить его светом. Вместе со
светом сосуд перенял свойство творца наполнять, но поскольку сосуд не
мог этого сделать, он отказался от света Творца. Тогда и были созданы 10 сфирот, чтобы скрыть совершенство творца.
Шестью нижними Гвура, Хесед, Тифарет, Ход, Нецах, Йесод был создан
мир физический, в котором мы можем принимать только отражённый свет
Творца.
Изучение дерева
Три столпа
Левый столп — Столп Строгости (Суда, «Дин»). Чтобы стать строгим,
необходимо познать Законы вселенной и Силу, чтобы их правильно
исполнять.
Правый столп — Столп Милосердия («Рахамим»). Чтобы стать милосердным,
необходимо иметь Мудрость, чтобы видеть результаты своих действий и
понимать, что победа может прийти через мудрость и смелость, а не только
через силу.
Срединный столп — Столп Нежности (Равновесия). Чтобы стать нежным,
необходимо понимание, что живешь в Царстве (Земли), но не Бог. Срединный
столп также рассматривается как Путь Стрелы, короткий путь от Малхут до
Кетер (единения с Божественным), также известный как путь отшельника,
аскезы (отрешения от мирского). Путь Змеи предполагает прохождение через
каждую из 10 сфирот от Малхут до Кетер, также известный как путь мага
или мирянина.
Rozenkreicerių ordinas – slapta religinė brolija, XIV a. įkurta vienuolio maldininko Christian Rosenkreutz. Gyvavo iki XVIII a. Brolijos tikslai – siekti visos žmonijos pažangos ir laimės.
Brolijos pavadinimas sudarytas iš žodžių rožė ir kryžius.
Kai kurie autoriai žodį kryžius traktuoja kaip „šviesa“. Rozenkreicerių
kryžius vaizduojamas X formos, jungia tris raides, kurios sudaro žodį
„lux“ – šviesa. „Rožė“ ir „Šviesa“ galėjo būti alchemijos simboliais. Alchemikų veikaluose dažnai naudojamas rožės žiedo atvaizdas. Rožė galėjo būti laikoma paslapties simboliu.
„Dangiškąja rože“ buvo vadinama Dievo motina, o krikščionių ikonografijoje penkios raudonos rožės rožių krūme simbolizavo penkias Jėzaus žaizdas. Pasak paplitusios legendos, rožė atsirado iš krikščionio kankinio kraujo. Tuo pat metu vienas XVIII a. pabaigos autorius aiškino, kad rožė – kuklumo simbolis, o kryžius – šventos sąjungos simbolis.
Įkūrėjas
Ordino
įkūrėjas – Christianas Rozenkreiceris (Christian Rosenkreutz). Tikslios
gimimo datos nėra, manoma, kad brolijos įkūrėjas gimė tarp 1378 m. ir 1388 m.
turtą praradusių dvarininkų šeimoje. Tėvai dėl skurdo vaiką atidavė į
vienuolyną, kuriame jis gyveno iki 16 metų, vėliau iškeliavo į Rytus, į šventas krikščionių vietas.
C. Rozenkreiceris kelionėje susipažino su rytietišku okultizmu, ir jo sąmonę užvaldė arabiškas mokslas. Atvykęs į Maroką dvejus metus studijavo magiją ir kabalą. Grįžęs į Vokietiją C. Rozenkreiceris pradėjo burti pasekėjus. Iš pradžių jų tebuvo aštuoni.
Naujosios brolijos įstatuose buvo nurodoma, kad brolija liks slapta
100 metų. Rozenkreiceriai negalėjo veikti atvirai, išskyrus ligonių
gydymą. Brolijos nariai susirinkdavo kartą metuose. Kiekvienas brolijos
narys turėjo pats susirasti savo įpėdinį ir jį paruošti. Žodis
„rosen-kreic“ buvo slaptažodis, kurio pagalba brolijos nariai vienas
kitą pažindavo. Vienas iš brolijos tikslų buvo „magiško“ rašto ir kalbos
kūrimas.
Rozenkreiceriai netgi slėpė brolijos narių laidojimo vietas. Pasak
legendos, C.Rozenkreicerio, neva gyvenusio 106 metus ir mirusio 1494 m., palaikai rasti grotoje.
Virš įėjimo į ją neva likęs užrašas „Mane ras po 120 metų“. Ant grotos
sienų buvo užrašyti brolijos įstatai. Šios aplinkybės aprašytos XVIII a. knygose.
Mozės brolija
Nežinomas britų autorius, straipsnyje „rozenkreicerystė“ , išspausdintame 14-ame Didžiosios Britanijos enciklopedijos leidinyje teigia, kad slapta religinė rozenkreicerių brolija neva realiai egzistavo daug anksčiau nei XVII a. pradžioje, o Vokietijoje tik įvyko šios brolijos atgimimas.
Kiti autoriai tvirtino, kad rozenkreiceriai egzistavo nuo 1510 m., tačiau šis teiginys liko nepatvirtintas. Patys rozenkreiceriai savo genealogiją kildino iš Mozės, vadindami jį savo broliu. Vienu iš vyriausiųjų rozenkreicerių magistrų buvo laikomas anglų karalienės Elžbietos I astrologas Džonas Di (1527-1608).
Rozenkreiceriai dažnai siejami su alchemija. Reformacijos amžiuje
pasklido idėjos apie visišką pasaulio pasikeitimą, tikėta, kad pasirodys
ypatingas žmogus, kuris atskleis metalų virsmą ir atskleis visus
mokslus. Šių vilčių išsipildymo siekimas ir tapo viena iš pagrindinių
priežasčių magų brolijos – rozenkreicerių ir legendos apie juos
atsiradimui.
Magų brolijos
Renesanso
laikotarpiu kai kurie mokslininkai, siekdami pabrėžti savo autoritetą,
prie savo pavardės pridėdavo inicialus RC. Skirtinguose miestuose,
skirtingu laikotarpiu pasirodydavo protestantizmo dvasia surašyti manifestai, pasirašyti neva Rozenkreicerių brolijos vardu, kviesdavę sukilti prieš popiežiaus valdžią, musulmonus
atversti į krikščionybę ir panašiai. Šie manifestai ir vėliau pasirodę
rankraštiniai traktatai kelis kartu buvo perleidžiami, paplito
progresyviosios to meto aukštuomenės tarpe Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir Italijoje.
Galimai 1570 m.
kažkuri magų brolija pradėjo save vadinti Rozenkreicerių brolija.
Rozenkreicerių idėjos ypač paplito XVII a. pradžioje. Apie
rozenkreicerius buvo kalbama, kad jiem nereikalingas maistas, kad jie
gali virsti nematomais ir valdyti dvasias. Brolijos tikslas buvo
įsisavinti senovės mokslus, suteikiančius žinias apie neregėtą
ilgaamžiškumą, valdovų aprūpinimą brangenybėmis, siekiant palengvinti
tautos dalią. Atsirado daug norinčių tapti brolijos nariais, tai
patvirtina išlikę rašytiniai šaltiniai. Nepaisant visiško slaptumo,
Brolija buvo reklamuojama plačiai paplitusiais leidiniais. XVII a.
kalbėta apie realiai egzistuojančią organizaciją, ar keletą tokių
organizacijų. Vėlesnė ordino istorija grindžiama labai įvairiomis
legendomis. Europos katalikiškoji valdžia XVII a. pradėjo persekioti
asmenis priskirdavusius save Rozenkreicerių brolijai. Rozenkreiceriai
kaltinti raganavimu, ryšiais su velniu, magija ir apskritai erezija.
Nepaisant to rozenkreicerizmas turėjo įtakos naujų organizacijų
formavimuisi, kurios plėtojo progresyvias visuomenines ir mokslines
idėjas.
Auksiniai rozenkreiceriai
Rozenkreiceriais buvo laikomi Frensis Bekonas, Dekartas. XVIII a.
pabaigoje atsirado daug organizacijų siejųsių save ir kildinusių iš
rozenkreicerių. Viena jų - Auksinių rozenkreicerių ordinas. Tačiau
rašytiniais dokumentais organizacijos sąsajos su realiai ar neva
egzistavusiu ordinu XV-XVIII a. nepatvirtintos. Šios organizacijos filosofija grindžiama siekimu atskleisti žemiškosios laimės ir amžinojo gyvenimo paslaptis, o teosofija – atskleisti dieviškumo paslaptį.
Auksiniams Rozenkreiceriams save priskirdavo alchemikai. Tuo metu vyko masonų
ir rozenkreicerių suartėjimas, jų idėjos, siekiai, filosofija, ritualai
susipynė. Ordinui vadovavo imperatorius ir vice-imperatorius su
neaiškiais įgaliojimais. Ordino nariai buvo suskirstyti į 7 klases, jas
sudarė 77 “magai“, 2700 „vyriausieji pirmojo rango filosofai“, 3900
„vyriausieji antrojo rango filosofai“, 3000 ‚jaunesnieji magai“, 1000
„adeptai“, 1000 jaunų ordino narių, nevykdžiųsių savarankiškų veiksmų,
neįvardintas kiekis ordino naujokų.
Išnykimas
Nuo 1775 m. Ordino centru tapo Berlynas. Ordinas aktyviai plėtojo tamplieriškąją
ordino legendą ir į savo gretas viliojo masonų brolijos narius, 1777 m.
paskelbė save masoniškojo ordino aukščiausiuoju laipsniu. Ordino
nariais buvo gydytojai, teologai mokslininkai, karininkai, aukščiausių
buržua ir aukštuomenės sluoksnių atstovai. Šio ordino nariais buvo
Fridrichas Vilhelmas II bei, daugelio biografų teigimu, Gėtė[reikalingas šaltinis]. Manoma, kad Mocarto „Stebuklingoje fleitoje“ taip pat kalbama apie rozenkreicerių paslaptis[reikalingas šaltinis].
Po Fridricho Vilhelmo II mirties rozenkreicerių ordinas prarado savo
galias ir pradėjo nykti. Ordino gyvavimo pabaiga tokia pat miglota, kaip
ir pradžia.
Kita to meto – XVIII a.- organizacija Iliuminatų ordinas. Šis ordinas susiformavo Bavarijos teritorijoje. Nors jėzuitų
ordinas buvo išformuotas, bet švietimą, ypač, universitetus vis dar
kontroliavo buvę jėzuitai. Siekdamas pasisipriešinti šiai sistemai
teologas A.Veischauptas mąstyti apie slapto ordino, kuris daug ką
perimtų iš pačių jėzuitų, įkūrimą. A.Veischauptas akcentavo ordino narių
disciplinuotumą, gebėjimą tikslo siekti pasinaudojant visomis
įmanomomis priemonėmis. Manoma, kad į šį ordiną galėjo pereiti
Rozenkreicerių brolijos likę nariai.
Первая Сфира
НАИМЕНОВАНИЕ: KThR , Кетер, Корона.
МАГИЧЕСКИЙ ОБРАЗ: Профиль древнего бородатого царя.
ПОЛОЖЕНИЕ НА ДРЕВЕ: На вершине Колонны Рав¬новесия в Высшей Триаде.
ТЕКСТ ИЗ «СЕФЕР ЙЕЦИРА»: «Первый Путь называется Превосходным, или
Сокрытым Разумом, потому что является Светом, дающим силу восп¬риятия
безначального Главного Принципа. К Он является Предвечной Славой, потому
что никакое соз¬нание не может постичь его сущность».
ДРУГИЕ НАИМЕНОВАНИЯ КЕТЕР: Бытие Бытия. Тайное Тайного. Ветхий Денми,
Древний Древних. Изначальная Точка. Точка внутри Круга. Наивыс¬ший.
Большое Лицо. Белая Голова, Незримая Голо¬ва. Макропрозоп. Аминь.
Оккультный Свет. Внутрен¬ний Свет. Он.
ИМЯ БОЖИЕ: Эхие. АРХАНГЕЛ: Меттатрон.
ЧИН АНГЕЛОВ; Святые живые создания. Хайот га-Кадош.
МИРОВАЯ ЧАКРА: Рашит га-Гилгалим. Главная Движущая сила. Первичные Вихри.
ДУХОВНЫЙ ОПЫТ Союз с Богом.
ДОБРОДЕТЕЛЬ: Достижение. Завершение Великого Делания.
ПОРОК: —
СООТВЕТСТВИЕ В МИКРОКОСМЕ: Череп. Сах. Иехида. Божественная Искра. Тысячелепестковый Лотос.
СИМВОЛЫ: Точка. Корона. Свастика.
КАРТЫ ТАРО: Четыре Туза.
ТУЗ ЖЕЗЛОВ: Источник Сил Огня.
ТУЗ ЧАШ: Источник Сил Воды.
ТУЗ МЕЧЕЙ: Источник Сил Воздуха.
ТУЗ ПЕНТАКЛЕЙ: Источник Сил Земли.
ЦВЕТ В АЦИЛУТ: Блеск.
ЦВЕТ В БРИА Чистый белый блеск.
ЦВЕТ В ЙЕЦИРА: Чистый белый блеск.
ЦВЕТ В АСИА: Белый, с золотистыми бликами.
1. Кетер — Корона —
находится на вершине Средней Колонны, Колонны Равновесия, и от нее
ниспадают Покровы Скрытого Бытия. Ранее эти Покровы уже упоминались в
качестве отправного пункта в размышлениях, поэтому здесь я не буду
повторяться, а лишь напомню, что Кетер —Первое Проявление — являет
первичную кристаллизацию в прояв¬ленном виде того, что ранее было
непроявленным и непоз-наваемым для нас. Об источнике, порождающем Кетер,
мы не можем знать ничего, но мы кое-что можем узнать о самой Кетер. На
нашей стадии развития она может быть для нас Великим Непознаваемым.
Разум мага должен постигать ее посредством наиболее абстрактных образов.
Однажды я сама выполняла упражнение, известное как Восхождение на Планы
и заключающееся в вознесении сознания по Средней Колонне путем
последовательного сосредоточения ни определенных символах и Путях. Кетер
возникла, когда я коснулась ослепительно-белого окаймления, своим
сиянием полностью поглотившего мои мысли.
2. У Кетер нет формы, есть
только чистое существо¬вание, чем бы оно ни было. Можно сказать, что это
— скры¬тое существование, находящееся на расстоянии одного шага от
не-существования. Подобные концепции уже по природе своей довольно
зыбки, и я не готова придать им в принципе возможную определенность.
Здесь мы вынуждены отличать ступени становления; грубое разделение на
Существующее и Несуществующее не отражает сути дела. Вместе с
проявлен¬ным существованием должны возникнуть и пары
противо¬положностей, но Кетер не имеет пары, ждущей своего часа
проявления до появления эманации Хокма и Бина.
3. Далее, Кетер есть
Единое, существовавшее прежде появления своего какого-либо дальнейшего
отражения —ба¬зового образа в сознании и основы для возникновения
поляр¬ности. http://alchemy.narod.ru/keter.htm
Keter[pronunciation?] ("Crown" in Hebrew: כתר) also known as Kether, is the topmost of the Sephirot of the Tree of Life in Kabbalah.
Since its meaning is "crown", it is interpreted as both the "topmost"
of the Sephirot and the "regal crown" of the Sephirot. It is between Chokmah and Binah (with Chokmah on the right and Binah in the left) and it sits above Tiphereth. It is usually given three paths, to Chokmah, Tiphereth, and Binah.
Keter is so sublime, it is called in the Zohar
"the most hidden of all hidden things", and is completely
incomprehensible to man. It is also described as absolute compassion,
and Rabbi Moshe Cordovero describes it as the source of the 13 Supernal Attributes of Mercy.
Keter is invisible, colorless.[1]
Description
According to the Bahir: "What are the ten utterances? The first is supreme crown, blessed be His name and His people." [2]
The first Sephirah is called the Crown, since a crown is worn above
the head. The Crown therefore refers to things that are above the mind's
abilities of comprehension. All of the other Sephirot are likened to
the body which starts with the head and wends its way down into action.
But the crown of a king lies above the head and connects the concept of
"monarchy", which is abstract and intangible, with the tangible and
concrete head of the king.
This first Sefirah represents the primal stirrings of intent in the Ein Soph, or the arousal of desire to come forth into the varied life of being.[2]
But in this sense, although it contains all the potential for content,
it contains no content itself, and is therefore called 'Nothing', 'The
Hidden Light', 'The air that cannot be grasped'. Being desire to bring
the world into being, Keter is absolute compassion.[3]
The name of God associated with Keter is Ehyeh Asher Ehyeh (Hebrew: אהיה אשר אהיה), the name through which he revealed himself to Moses from the burning bush.[4] "It is from the name Ehyeh that all kinds of sustenance emanate, coming from the source, which is the infinite".
Keter, although being the highest Sephirah of its world, receives from the Sephirah of Malkuth of the domain above it (see Sephirot). The uppermost Keter sits below no other Sephirah, although it is below Or Ein Soph which is the source of all Sephirot. Da'at
and Keter are the same Sephirah from two different aspects. From one
aspect this Sephirah is referred to Keter and from another aspect it is
referred to as Da'at. Therefore when Da'at is counted then Keter is not
counted and when Keter is counted Da'at is not counted[citation needed].
Qualities
Ethical Behaviour
Rabbi Moshe Cordovero, in The Palm Tree of Devorah,
discusses ethical behaviour that man should follow, related to the
qualities of the Sephirot, in order that man might emulate his creator.
Humility is the first, because although Keter is the highest, it is
ashamed to look at its cause, and instead gazes at those below it.[5]
One's thoughts should be pure, one's forehead should display no
harshness, one's ears should always turn to hear good, one's eyes should
distance themselves from noticing evil, always looking at the good,
one's nose should be free from the breath of anger, one's face should
always shine, and his mouth should express nothing except good.
Through discussion of a line in the Michah, 13 attributes are associated with the Sephirah Kether:
Who is God like you, who pardons iniquity and forgives the
transgressions of the remnant of his heritage? He does not maintain His
anger forever, for He delights in kindness. He will again show us
compassion, He will vanquish our iniquities, and You will cast all their
sins into the depths of the sea. Show faithfulness to Ya'akov, kindness
to Avraham, which You have sworn to our fathers from days of old. (Michah, 7:18-20)
Accordingly, the 13 attributes are derived from this and described in great detail.
Additionally, the "Thirteen Attributes of Mercy" were described by
Rabbi Chizkiyah in an allegorical depiction of a lily among thorns. The
metaphor in whole is known and taught as "The lily amongst the thorns," a
phrase found in Shir Hashirim 2:2. A summary:
"The secret of spiritual protection is revealed through a richly
metaphorical discourse given by Rabbi Chizkiyah. The Rabbi explains that
the spiritual forces that protect and watch over us are called the 13
Attributes of Mercy. They are transmitted into our physical world
through the first 13 words of the Torah. When judgments are decreed
against us, these 13 forces can safeguard us from their influence. We
begin drawing this Light of protection to ourselves at the very moment
we begin to browse and behold the mystical shapes and sequences of the
Aramaic text, and to learn the spiritual insights presented there." [6]
Non-Jewish practices
In The Mystical QabalahDion Fortune
describes Keter as pure consciousness, beyond all categories, timeless,
a point that crystallises out of the Ein Soph, and commences the
process of emanation that ends in Malkuth.
The name of God given to it is Eheieh, the archangel that presides over it is Metatron, the order of angels that resides in it are the Holy Living Creatures (the Chaioth ha Qadesh, Hebrew: היות הקדש), and its mundane chakra is said to be the First Swirlings of the cosmos (Primum Mobile, Rashith ha Gilgalin). A.E. Waite made mention that Rabbi Azariel ben Menachem, a student of Isaac the Blind, in his Commentary on the Sephiroth
granted a particular colour to each Sephira, yet these do not agree
with the colours given in the Zohar, where Kether (which, according to
him, is also correlated to Yechidah) is called colourless, Tiphareth purple, and Malkuth sapphire-blue.[7]
As pure formless consciousness, it is often compared with the Sahasrara chakra, which resides above the crown of the head, in Indian Shakta Tantra.
In Aleister Crowley's Liber 777, Keter is associated with the Four Aces of the Tarot deck, White Brilliance, Poseidon, Brahma, Wodan, Zeus, The Trinity, Almond in flower, Diamond, Elixir Vitae, Dao, and Death (not a complete list of the 777 associations).
It is said to have a negative aspect, the QliphahThaumiel.
Keter is also identified with the planet Pluto, the Atma in Theosophy and Raja Yoga, and the Khabs am Pekht in Egyptian mysticism.[8]
Kabala (hebr.קַבָּלָה; kabbālāh – 'gavimas') vadinama mistinė žydų tradicija, apimanti savitą Tanacho egzegezę, mokymus apie pasaulio atsiradimą ir sąrangą, kalbos prigimtį, Dievo vidaus gyvenimą, blogio kilmę.
Judaizmas
turi nedidelį skaičių (13) dogmų, t. y. tikėjimo punktų, privalomų
kiekvienam save siejančiam su šia religija. Jas suformulavo viduramžių
mąstytojas Mozė Maimonidas. Į jo sąrašą įeina, pvz., tikėjimas Dievo
vienumu, amžinumu, o taip pat - Sinajaus Įvykio tikrumas bei Šv. Rašto
dieviška kilmė. Kaip pažymi Paul'is Johnson'as, judaizmas palieka
išpažinėjui teisę turėti savą nuomonę subtiliais teologiniais klausimais
(ir tai skiria judėjišką dvasingumą nuo krikščionybės istorijoje
pasitaikiusių laikotarpių, kada dėl teologinio niuanso tikintysis
„galėjo būti gyvas sudegintas“)[1];
istorija lėmė taip, kad judaizmas labiau akcentuoja halachą (priesakus
ir papročius), nei mistinę teologiją. Kabalos mokymai judaizme laikomi
autoritetingais, tačiau griežtąja prasme jie nėra privalomi, kaip, pvz.,
Katalikų Bažnyčios dogmos.
Istorinė kilmė
Teologinės spekuliacijos, mistiniai motyvai pasirodo jau Biblijoje -
pvz., pranašo Ezechielio knyga detaliai aprašo Dievo „Vežėčias“ su
paslaptingomis angeliškomis būtybėmis. Dar iki Talmudo ankstyviausiosios
dalies - Mišnos - žydai turėjo gausią apokaliptinę raštiją. Talmude
paliudyta, kad pirmųjų amžių rabinai pripažino mistinius mokymus ir
okultines praktikas, tyrinėtojų siejamas su Ezechielio ištaromis apie
Dievo Vežėčias ir Pradžios knygos Pasaulio sukūrimo aprašymų - tiksliau,
iš šių mįslingų ir detalių tekstų aiškinimo. Taip pat Talmude paliudyti
apribojimai šiuos mokymus skleisti ir net draudimas taikyti okultines
žinias, gautas iš šventųjų tekstų.
„Sefer HaZohar“ (זהַר – 'švytėjimas, spindėjimas'), pagal pasaulietinę versiją išleistas XIII a. ispano Moshe de Leon. Šiame veikale išdėstyta 14 „Žaidimo taisyklių“ – tarsi Dievo įsakymų.
Vakarietiškajai „hermetinei“ tradicijai, kitaip vadinamai „Taro kabala“,
charakteringa kabalistinio Gyvybės medžio schema. Sefirų ir jas
jungiančių takų sąsajos su hebrajų abėcėlės raidėmis priskiriamos
Atanasijui Kircheriui.
Kabaloje svarbus vaidmuo teikiamas 22 hebrajų abėcėlės raidėms ir 10-čiai skaičių, kas sudaro Gyvybės Medį (Etz Hayim), atspindintį šviesos arba energetines galias.
Gyvybės medis - kabalistinė Sefirų schema, tapatinama Gyvybės ir Pažinimo medžiais, augusiais bibliniame Edeno sode.
Sefira - taip vadinamos dievo emanacijos, drauge su jas talpinančiais "indais" sudarančios savotiškas atskiras Dievo hipostazes.
Keter - pirmoji ir aukščiausioji sefira. (Žodis "keter" reiškia karūną.)
Chochma - antroji ir vyriškoji sefira, įkūnijanti išmintį. Taip pat vadinama Tėvu.
Bina - trečioji sefira, vadinama "motina". Žodis "binah" reiškia įžvalgą.
Chesed (hebr. malonė)
Gevura (hebr. rūstybė)
Tiferet (hebr. tobulumas)
Necach (hebr. pergalė)
Hod (hebr. šlovė)
Jesod (hebr. pamatas)
Malkut (hebr. karalystė). Pastaroji sefira įkūnija mūsų pasaulį - žemiausiąją Dievo hipostazę.
Cimcum Alef, Cimcum Bet
Yetzer haRa – piktas pradas
Lašon haRa – piktas liežuvis
Ayin haRa – pikta akis
50 supratimo vartų
32 išminties keliai
Cadikas
Įsakymai (2, 7, 10, 613)
Istorija
Pirmuoju kabalistu jos pasekėjai laiko patriarchą Abraomą.
XII a. pasirodė pamatinis Kabalos veikalas - Sefer ha Zohar. Ją neva
parašęs antrojo amžiaus rabis Simonas bar Jochajas. Pagrindinės Zohar
temos - spekuliacijos apie biblinę pasaulio sukūrimo istoriją ir pranašo
Ezekielio vizijas. Šimtmečius kabala buvo studijuojama mažose mokinių
grupėse. Lūžio taškas yra šešioliktasis amžius, kada rabino Itzhako
Lurios (Ari) raštuose atsirado švari kabalos kalba. Ari tvirtino, kad
nuo XVI amžiaus prasideda atviras kabalos studijavimas.
Per paskutinį dešimtmetį susidomėjimas Kabala labai padidėjo. Šiuo metu yra dvi dideles Kabalos mokyklos, turinčios mokymo centrus visame pasaulyje. Ypač Kabala paplitusi JAV garsenybių ir turtingųjų tarpe bei Izraelyje.
Autoritetai
Ypatingą vaidmenį Kabalos studijoms suvaidino Lietuvos ir lietuviškosios krypties rabinai
Vilniaus Gaonas
Rabinas Solomon Eliahšyv z"tl iš Šiaulių (1841-1925)
Rabinas Josef Solomon Eliahšyv iš Jeruzalės (šiauliškio anūkas)
Chofetz Chaym (Išrael Meir Kagan z"tl)
Garsūs pasaulio rabinai kabalistai:
Rabinas ARI (Lurija) z"tl
Rabinas Jehuda Ašlagas z"tl
Rabinas Jehuda Bergas
Rabinas Michaelis Laitmanas
Kabalos kryptys
Kabalos puoselėtojai judėjai kategoriškai atsiriboja nuo tų, kurie
pritaikė gausius kabalistinius motyvus madingiems vakarų mokymams
(pradedant Golden Dawn ir Thelema, o baigiant nesuskaičiuojamomis New
Age pakraipos knygomis, kuriose kabalistiniai motyvai laisvai derinami
su indų jogos praktikomis, astrologija ir kt.). Siekdami išsiskirti,
"tikrieji" judėjų kabalistai įvardina savo tradiciją kaip košer arba
izraeli kabala.
Nava (lot.navis – „laivas“) – kulto pastato vidaus erdvės dalis, esanti tarp presbiterijos ir kruchtos
(bobinčiaus). Pastatuose gali būti viena arba kelios (2, 3, 5) navos.
Vienanavių pastatų erdvė vientisa; daugianavių pastatų erdvę į navas
suskirsto išilginės lygiagretės atramos, tokios kaip stulpai, pilioriai, kolonos.
Navos būna centrinės (platesnės, dažnai aukštesnės), šoninės
(siauresnės; haliniuose pastatuose vienodo aukščio su centrine nava) ir
skersinės, vadinamos transeptu (lotyniško kryžiaus plano pastatuose)
Ba'alas arba Balas (Arabų kalba: بعل; Hebrajų kalba: בעל) – šiaurės vakarų semitų
bendras vyriškos dievybės vardas, reiškiantis „šeimininkas“,
„valdovas“. Babiloniečių - asirų vadintas Bel, aramėjų Beel (iš čia
kilęs Belzebubas). Naudotas pagerbti įvairiems dievams, kurie globojo Levanto miestus.
Baalu pradžioje buvo kreipiamasi ne tik į dievus, bet ir į aukštą
padėtį valstybėje turinčius asmenis. Kai kuriuose tekstuose jis
vartojamas kaip Hadado, saulės, lietaus, griaustinių, vaisingumo
ir žemdirbystės dievo ir dangaus valdovo vardo pakaitalas. Kadangi tik
šventikai galėjo jį vadinti Hadadu, paprasti žmonės jį vadino Baalu.
Nepaisant to Biblijoje
tik keliose vietose, jei iš viso, Baalas minimas turint galvoje Hadadą,
dievą viršesnį už kitus dievus. Biblijoje jis siejamas su daugybe
vietinių dievybių, garbinamų kaip stabai, kurių kiekvienas yra vadinamas
baal, t. y. Baalo gardinimas reiškia stabų garbinimą.
Izraelitai savo dievą pradžioje taip pat vadino Baalu. Baalo
šventasis gyvulys buvo įnirtęs jautis. Baalo kulte buvo praktikuojamos
žmonių aukos, šventyklų prostitucija (hierodulės),
ekstaziniai šokiai ir triukšminga muzika. Kulto apeigos vyko po
žaliuojančiais medžiais, o dar dažniau ant gamtinių ar dirbtinių
aukštumų, pažyminų kūginėmis akmeninėmis kolonomis. Izraelitams
užkariavus Kanaaną ir bendraujant su kaimynais, Baalo kultas skverbėsi
ir į izraelitų tarpą, ypač teisėjų ir karalių amžiuose, kai beveik susilygino su Jahvės kultu. Su tuo kovojo izraelitų pranašai iki pat Jeremijo laikų, nors oficialiai Baalo kultas Izraelio ir Judėjos valstybėse buvo panaikintas.
Pagal savybes, dėl kurių Baalas garbintas, taip pat pagal būdą ir
vietą, Baalas, kaip ir jo žmona Astartė, turėjo įvairių pasireiškimo
pavidalų:
Baal-Berith - t. y. sąjungos Baalas, sąjungų globėjas
Baal Markod - t. y. šokių Baalas, garbinamas šokiais
Baal Samem - dangaus viešpats, tarp baalų aukščiausias
Baal Peor - Peoro kalno moabitų žemėje dievas
Dievybės vadintos Baalu ir Baalata
Kadangi daugiau nei vienas dievas vadintas Baalu ir daugiau nei viena deivė Baalata
(Baalo moteriškasis atitikmuo), tik nagrinėjant specifinį kontekstą
galima suprasti apie kurį iš jų eina kalba juos mininčiuose tekstuose.
Nors Baalu dažniausiai vadintas Hadadas (arba Adadas), tačiau jis buvo anaiptol ne vienintelis šiuo vardu vadintas semitų dievas. Ugaritų tekstuose (daugiausia Baalio cikle) Baalo gyvenamoji vieta yra Safono kalne, taigi Tanache esančios nuorodos į Baalą Zefoną ir užrašai lentelėse minintys Baal iš Safono kalno greičiausiai reiškia audros dievą Hadadą. Kanaaniečių panteone Hadadas buvo Elo
sūnus, kuris anksčiau buvo pagrindinis kanaaniečių panteono dievas, ir
kurio vardas naudotas vienoda prasme kaip ir hebrajų dievo, Jahvės.
Baalas ir judaizmas
Biblijoje Baalas vartojamas įvairiomis reikšmėmis: bə‘ulat bā‘al šeimininko ponia„“, t. y. ištekėjusi moteris (Pr 20:3, ba‘al haḥalōmôt „svajonių valdovas“ (t. y., svajotojas) (Pr 37:19), ba‘al ’iššâ „moters šeimininkas“, t. y., vedęs vyras (Iš 21:3), ba‘lāh hāri’šôn „moters buvęs vyras“ ir t. t.
Rabinas Israel ben Eliezer (1698–1760 m.), įsteigęs chasidų judėjimą, gyvenimo pabaigoje vadinosi Ba‘al Shem Tov „Gerasis vardo šeimininkas“ ir dabar taip yra vadinamas.
Chtoninės dievybės (gr.χθόνιος) – požemio dievybių ir dvasių grupė. Pavadinimas kilęs iš senovės graikų mitologijos. Graikiškas khthon turi kelias reikšmes viena iš jų – „žemė“, kuris reiškia žemę kaip jos gelmes, o ne Gają – Žemę kaip gyvenamą paviršių.
Chtoninių dievybių sfera būdavo žemės gelmės, kartu ir mirusiųjų
požeminis pasaulis, derlingumas. Chtoninės dievybės garbintos siejant
jas su žemės derlingumu (nors chtoninės dievybės ne vienintelės prižiūri
derlingumą) ir jų požemio karalystėje atliekamomis funkcijomis.
Labiausiai garbintos graikų chtoninės dievybės: Demetra, Hadas, Hekatė, Gaja, Persefonė.
Lietuvių mitologijoje chtoninių būtybių pavyzdys yra Velinas.
eònas [lot. aeon < gr. aiōn — amžius]: 1. gnosticizme— dievybės
emanacija, jėgos, kylančios iš dievybės; 2. Žemės geol. istorijos
laikotarpis, apimantis kelias eras, per kurį susidarė kelių geol. grupių
uolienų kompleksas.
The Priory of Saint-Martin-des-Champs was an influential monastery established in what is now the city of Paris, France. Its surviving buildings are considered treasures of medieval architecture in the city.
The oldest known structure on the site was a chapel dedicated to St. Martin of Tours, founded during the Merovingian dynasty,
which appears in a text of A.D. 710. At a date which remains unknown, a
community of monks became established there around the chapel. The abbey they founded was pillaged and destroyed by Norman invaders during the late 900s.
In 1060, King Henry I of France chose to rebuild the complex of the former abbey, intending it then to be a priory of canons regular. At that era, it still remained outside the walls of the city, thus its designation as des champs (in the fields). In 1079 the priory was given to St. Hugh of Cluny and became a Benedictine community, which developed into one of the major houses of the Congregation of Cluny,[1] The priory soon gained major landholdings throughout the region, becoming second in importance only to the Royal Abbey of St-Denis.[2]
The priory church was completed in 1135, having a choir section with a double ambulatory, topped by a simple ribbed arch. The nave was completed during the 13th century, as was the refectory of the priory. The later two are attributed to Pierre de Montreuil. These are the only surviving portions of the monastic complex today.[3]
The priory maintained a major presence in the religious and social
life of Paris. It became the site of the last officially sanctioned trial by combat in France in 1386, when both the king and the Parliament of Paris authorized such a contest between the knights Jean de Carrouges and Jacques Le Gris, when the former charged the latter with raping his wife.
Decline
Over time, the priory fell subject to the system of commendatory abbots and became the property of a number of titular priors. The famous Cardinal Richelieu can be counted among their number.[4]
The priory was suppressed in 1790 under the new laws of the French Revolution, and the buildings were used as a prison. The monastic walls and dormitories was soon torn down.
Legacy
The surviving structures of the priory became the home of the Museum of Arts and Crafts, which opened there in 1802. The original Foucault Pendulum was housed there from 1855 until it was irreparably damaged in 2010.[5]
Well, as I showed the metro station “Arts et Métiers” in a previous post
(last Sunday), it seems logical that we now make a visit to what you
can find on the ground, above the station. What was created during the
revolutionary years (in 1794) as the National Conservatory for Arts and Crafts (Arts et Métiers) is still today a higher education state establishment, and since 1802 also a fabulous museum. Originally this was the Priory (or Abbey) of Saint-Martin-des-Champs
(St.Martin-in-the-Fields), with very old origins, officially
(re)founded in 1060, then well outside the city limits. It’s amazing to
see the surface St.Martin – together with the nearby Temple
– occupied. St. Martin played for centuries a great role in the French
religious history and had some famous priors, including Richelieu.
Contrary to what happened with the Temple (see previous post),
some of the old buildings of St.Martin were left to the posterity after
the Revolution, including churches, chapels and also a refectory which
now is the library of the Conservatory (same architect as the Sainte Chapelle(see previous post)
– Peter de Montereau). Some new Conservatory buildings were added
during the 19th century and two big new streets crossed the area,
including Rue Réaumur (see previous posts), which even made its way between two of the churches, St. Martin and St.Nicolas-des-Champs (see previous post) – see the difference between the 1739 map and today.
The
St. Martin church is now part of the museum, the most spectacular from
architectural point of view. It was built between the 12th and 14th
centuries. This is where you can find some of the bigger objects (top
picture) like steam engines, cars and even some of the early aeroplanes
including one on which Louis Blériot crossed the Channel in 1909. This
is also where you today find (a copy of) the Foucault Pendulum (the original is now transferred to the Panthéon – see previous post),
which proves that the globe is rotating. (Umberto Eco’s book
“Foucault’s Pendulum” is clearly related to the “Art et Métiers”
Museum.)
The
museum has totally some 80.000 objects and some 15.000 drawings to
testify how techniques of different kinds have developed during
centuries. You can see the first photographic equipment (Daguerre...),
the first telephones, radios, televisions, calculating machines (one of
them is a copy of the one I had on my desk in my first job!), computers,
satellites... There are also models of some important construction
work, including the NY version of the Statue of Liberty. (In previous posts I have talked about the original statue in the Luxembourg Gardens, about the place where the NY version was constructed...). Of course, a great number of beautiful early precision instruments, clocks... are also exposed. I also found the 1948 model of my 2008 Solex (today electrically driven)!
История музея
Церковь Сен-Мартен-де-Шан (фр.Saint-Martin-des-Champs) построена на месте старой церкви эпохи меровингов. Легенда гласит, что эта церковь была разрушена во время нашествий нормандцев. Точного подтверждения этому нет, но достоверно известно, что в середине XI века Генрих I распоряжается отстроить на этом месте «вторую церковь». Построенная в 1059—1060 годах церковь переходит в 1076 году в ведение ордена Клюни.
Аббатство просуществовало до Французской революции. В 1794 году аббат Анри Грегуар предлагает Национальному конвенту проект создания Консерватории искусств и ремёсел, целью которого станет «изучение
и сохранение машин и инструментов, чертежей, и моделей, книг и
различной документации всех существующих искусств и ремёсел».
Утверждённая Конвентом Консерватория немедленно становится новой
хозяйкой множества конфискованных во время революции частных технических
коллекций. После продолжительных поисков помещения для нового музея, в
1798 году коллекции Консерватории выделяется помещение церкви
Сен-Мартен-де-Шан.
Пострадавшее во время революции здание церкви требовало значительного ремонта (часть этого ремонта описывает в упрощенной форме Лев Толстой в своем произведении «Первая русская книга для чтения», и более подробно Яков Перельман
в книге «Физика на каждом шагу»), и музей впервые открывает свои двери
широкой публике лишь в 1802 году. С самого зарождения музея одним из
принципов его стала интерактивность — работники музея не только
показывали, но и объясняли посетителям, как работают выставленные в
музее механизмы. Одновременно открывается одноимённое учебное заведение,
профессора которого читают лекции по разным областям техники и
технологии, а слушатели имеют возможность практиковать полученные знания
на выставленных в музее машинах. Институт CNAM существует до сих пор,
являясь одним из самых престижных учебных заведений Франции и самым
популярным учебным заведением для студентов, совмещающих учёбу с работой
(вечернее и заочное отделения). Его филиалы открыты во многих городах Франции.
Церковь Сен-Мартен-де-Шан
В 1830 году под влиянием технической революции
консерватория реформируется. Из музея убирают коллекции
сельскохозяйственных и ткацких машин, заменяя их на модели и чертежи
более современных машин: паровой, кузнечной, бумагоделательной, машины Рада для производства сахара и многих других.
XX век дал Музею множество новых тем: от автомобиля до покорения
космоса. В 1990-х годах сценография музея была полностью перестроена,
что позволило органично включить эти темы в уже существующую богатую
коллекцию музея.
Музей профилактики производственных травм
24 сентября 1904 года при CNAM открывается музей профилактики производственных травм (фр.Musée de la prévention des accidents du travail et d’hygiène industrielle), существующий до сих пор.
Музей в массовой культуре
В помещении музея начинается и заканчивается повествование романа Умберто Эко «Маятник Фуко».
Постоянная коллекция
Коллекция музея разбита на 7 частей:
Научные и измерительные инструменты
Материалы
Строительство
Коммуникации
Энергия
Механика
Транспорт
Каждый из разделов музея организован в хронологическом порядке.
Глобус, экспонат музея
Научные и измерительные инструменты
Первые измерительные инструменты появились в доисторические времена —
издревле человек стремился максимально точно определить время дня и
ночи, измерить расстояние и вес.
В эпоху Возрождения
амбиции человека возрастают: в порыве исследования нашей планеты он
пытается определить собственное местонахождение. Учёные создают новые
измерительные механизмы, счётные машины. Большинство инструментов
изготавливается часовыми мастерами или ювелирами, что возводит многие из
них в ранг произведений искусства.
В XVIII веке наука — званый гость светских салонов. Механика, оптика,
гидравлика, электричество — наглядные демонстрации законов физики
пользуются успехом у публики. В то же время, возрастающая точность
приборов позволяет создание первых научных лабораторий (наиболее
известна лаборатория Лавуазье), отмечая тем самым новую ступень в развитии науки — более специализированной, более строгой.
Для упрощения расчётов — будь то коммерческие, научные или административные — вводится метрическая десятичная система.
Микроскоп Мани, изготовленный для герцога Шолн, 1750-е годы
В 1751—1754 годах оптик Алексис Мани (фр.Alexis Magny)
создал 8 популярных тогда салонных микроскопов. Учитывая применение
инструмента, внешнему виду его отводилось столько же внимания, сколько
созданию самой оптической части микроскопа — бронзовые украшения были
поручены скульптору Кафьери (фр.Caffieri).
Один из этих микроскопов (на илл.) предназначался герцогу Шолн (фр.duc de Chaulnes,
1712—1777), владевшему известным физическим салоном в Париже.
Революционным для того времени было создание микро-винтов для тонкого
манипулирования предметным столиком и окуляром.
Существовавшие в это время моделей микроскопы можно разбить на три категории:
многолинзовые микроскопы, появившиеся в конце XVI века как логическое продолжение первых телескопов;
однолинзовые микроскопы, как микроскопы Мани. Изобретение этих
микроскопов в XVII веке серьёзно продвинуло человечество в познании
устройства живых организмов;
солнечные микроскопы, использовавшиеся по большей части в физических
салонах XVIII века, позволявшие проецировать на стену увеличенные
изображения объектов, невидимых невооружённым глазом: блошиных лап,
пыльцы и т. п.
Во второй половине XIX века развитие научных и измерительных
инструментов проходит в двух направлениях. С одной стороны, из
физических салонов XVIII века выходит экспериментальная наука,
позволяющая анализировать, воспроизводить и понимать природу многих
природных явлений. С другой, новые инструменты очень быстро замещают
ручной труд там, где это возможно — счётные машины и измерительные
машины полностью изменяют стиль работы страховых компаний, заводов и
фабрик.
Счётная машина Леона Болле, 1889 год
Два с половиной века после создания счётной машины Паскаля, Леон Болле (фр.Léon Bollée, 1870—1913) создаёт свою счётную машину (на илл.).
Отцу Леона — мастеру-литейщику колоколов — требовалось производить
множество сложных расчётов гармоник, поэтому счётную машину для него
проектируют с возможностью умножения.
В том же году изобретение получает золотую медаль Всемирной выставки.
Принцип работы машины заложен в физической реализации таблицы умножения —
прямоугольной металлической пластинки со стержнями, длина каждого
стержня соответствует произведению двух чисел. Скорость вычисления была
немыслимой для той эпохи — 250 операций умножения, 120 извлечений корня
или 100 операций деления в час.
XX век — человек расширяет границы познания науки в сторону как
бесконечно малого, так и бесконечно большого. Новые инструменты
позволяют совершать новые открытия.
Принципиальное отличие от исследований прошлого — отказ от принципа
непосредственного наблюдения. Астроном может слушать эхо большого
взрыва, положившего начало нашей вселенной. Биолог использует
электронные микроскопы, пытаясь понять устройство живой материи вплоть
до атомного уровня. Оптика и механика постепенно замещаются
электроникой.
Купленный в 1973 году Французским институтом медицинских исследований (фр.INSERM), электронный микроскоп (на илл. слева) использовался для изучения рака, здоровых и патогенных клеток человеческого организма.
Переход с оптического микроскопа на электронный в несколько раз
увеличил разрешающую способность инструмента. Это позволило развить
медицину (идентификация вируса СПИДа), металлургию (механизм пластической деформации) и другие области современной науки.
Созданный в 1985 году суперкомпьютер Cray-2(на илл. справа)
использовался прежде всего для метеорологических расчётов. В то же
время, компьютеры этой серии позволили продвинуться в исследовании
гидродинамики, океанографии и других задач, требующих больших
вычислительных мощностей.
Векторная архитектура машины позволяла производить достичь небывалой
для того времени мощности вычислений — 243Мгц. Для охлаждения
компьютера, его платы были целиком помещены в охлаждающую жидкость.
Материалы
Используемые человеком материалы менялись с развитием цивилизации. Не
только из-за изменений доминирующего в обществе вкуса, но и вследствие
развития соответствующих технологий. От интуиции мастеров и опыта
предков человек постепенно перешёл к физическому и химическому анализу
этапов производства материалов.
Во времена Старого Режима
мастера объединялись в корпорации, чей контроль способствовал качеству и
стандартизации производства. Необходимости разных ремёсел обуславливали
местонахождение мастерских: мастера-стеклодувы и производители
черепицы, нуждавшиеся в большом количестве энергии для производства,
строили свои мастерские в лесах; литейщики, с появлением доменных печей
ставшие выплавлять более качественный чугун, — недалеко от
месторождений угля; кузнецы — вдоль рек, где энергия текущей воды могла
быть использована для приведения в движение мехов и молотов; текстильное
производство было поделено между деревней, где производились грубые
ткани, и городом, обрабатывавшим шерсть, шёлк и т. п.
Технический прогресс XVIII века структурно перестраивает производство. Благодаря созданию паровой машины, новые ткацкие станки позволяют ткать быстрее и качественнее. Использование коксующегося угля улучшило качество выплавляемого чугуна.
В XIX веке появляются новые материалы: алюминий, пластик, новые типы
сталей и стёкол. Новые краски и ткани (в первую очередь искусственный
шёлк) преобразовывают ткацкое производство.
Вторая половина XX приносит кардинально новый подход: если раньше
человек подбирал среди природных материалов наиболее подходящий, то
теперь он может напрямую создавать необходимый ему материал, исходя из
требуемых характеристик.
Современные литейные машины позволяют избежать первого этапа, отливая
слябы произвольной длины, тем самым существенно снижая затраты времени и
энергии на производство.
В музее представлены также стенды с прототипами литейных машин
будущего, которые, возможно, позволят упразднить и второй этап, разливая
сталь непосредственно листами.
Строительство
Многоковшовый экскаватор Кувре, 1870 год
Альфонс Кувре (фр.Alphonse Couvreux)
начинает карьеру в 1840-х годах на прокладке железных дорог. В 1860
году он патентует первую версию своего многоковшового экскаватора. В
последующие годы изобретатель постоянно совершенствует свой аппарат, и в
1863 году ему доверяют разработку экскаватора для рытья Суэцкого канала.
Основной частью экскаватора является стрела с цепью ковшей для
разработки грунта. Выбранный грунт сбрасывается в вагонетки, подаваемые
по параллельному пути. Сам экскаватор передвигается по специальной,
трёхрельсовой железной дороге, которую перекладывают в процессе
продвижения работ. Экскаватор приводится в движение двумя паровыми
машинами: одна позволяет передвигать сам экскаватор, другая — более
мощная — приводит в движение цепь ковшей.
Париж. День 6 (Часть 5). Музей искусств и ремесел (Le Musée des arts et métiers)
Начну, как в Вики: "Парижский музей искусств и ремёсел - самый старый
технический музей Европы". Открылся он ещё при Наполеоне, поскольку
здание бывшего аббатство пострадало в ходе Революции и требовало
серьёзных ремонтных работ. Очень интересно, что музей не оставался
"застывшим" в своём времени, подобно нашим техническим музеям, а изменял
свою коллекцию с учётом технического прогресса. Вот эта коллекция и
будет предметом данной части путешествия, поэтому, если кому техника
неинтересна, может её пропустить (ну и наоборот). И ещё, эта часть будет
больше обычного размера, не хочу разбивать её на две части. Все фотографии показаны в порядке обхода залов музея.
А начну я с лаборатории Лавуазье:
"Grand aimant naturel" - большой естественный магнит из магнитного железняка:
Суперкомпьютер
Cray-2 - использовался для метеорологических расчётов, выпускался с
1985 года. Что интересно, его пиковая производительность, 1.9 GFLOPS,
соответствует примерной производительности Intel Pentium III 1 ГГц,
достигнутой лишь 14 лет позже, в 1999 году:
Марсоход LAMA (Lavochkin Alcatel Model Autonomous) - разработан ВНИИ Трансмаш СПб, в 1996 приобретен Alcatel Space Industries:
Очень показательно! А это - станок Вокансона для механического тканья шелка (1748 год):
Рядом - ещё один станок Кромптона ("Mule Jenny"), уже для прядения хлопка:
А автоматические ткацкие станки появились намного позже: это - станок системы "Нортроп" (примерно 1900 год):
Экспонат чуть из другой области: форма для отливки и стеклянные флаконы:
История соединений - клёпки, пайки, скручивания болтами и т.п.:
И история утюга - уровни техники 1900, 1928 и 1999 годов:
Офсетная ротационная печатная машина "Marinoni" (1884 год):
А вот эти агрегаты так и остались неопознанными, лень по каталогу искать:
Печатные машинки. Особенно меня радует экземпляр чуть справа от центра - печатная машинка фирмы IBM звучит забавно:
Звуковой кинопроектор "Le Chronophone" Леона Гомона (1910 год) - первый пульт видеодиджея:
Фонограф Пате (1911 год):
Телевизор (1955 год), впрочем я ещё помню похожие - в СССР такие вещи жили долго:
Вот этот агрегат обычно неправильно идентифицируют - а на самом деле это фотопечатная машина "Lumitype 550" (1965 год):
Паровая
машина двойного расширения - (1888 год). Получается, что принцип
возвращения поршня под действием пара обратно был открыт и воплощён в
металле всего лишь 122 года назад:
Электростатическая машина
Газовый двигатель-тандем для доменной печи (1919 год):
Двигатель паролета "Эол"» Клемана Адера (1886 год):
Паролёт Клемана (правда, другой - Авион III) висит у входа в церковь Сен-Мартен-де-Шан изнутри:
Ещё в этом переходе интересный потолок:
И вход со статуями агронома Оливье де Серра и изобретателя Жака де Вокансона:
Но
в церковь мы пошли чуть позже, а пока что вернулись досмотреть раздел
транспорта. Паровая повозка Никола Жозефа Кюньо (1770 год):
Велосипеды, начиная с 1879 года:
Эта хрень - квадрицикл (quadricycle) Пежо, 1893 год:
Теперь - про церковь Сен-Мартен-де-Шан внутри. На входе - маятник Фуко:
И скульптура девушки с кувалдой (как называется на самом деле, не знаю!):
Со "стеллажей" можно снять две красивые мозаичные картинки вверху под куполом церкви:
На полу и на "стеллажах" - старинные транспортные средства и различные двигатели, а под потолком - самолёты. Омнибус "L’Obeissante" Амеде Болле, 1873 год:
Биплан Луи Чарльза Бреге (1911 год):
Bleriot XI - самолёт, на котором Блерио пересёк Ла-Манш:
Первый в мире моноплан Робера Эно-Пельтри (1906 год):
Автомобиль Ситроен C6G 1931 года в разрезе:
Несколько "суперконструкций" на полу: газовый двигатель Этьенна Ленуара, 1892 год:
Часть телескопа SIGMA - её обычно ошибочно считают ракетным двигателем:
А сам ракетный двигатель стоит чуть дальше. Ещё здесь стоит статуя Свободы (виднеется вдали) и локомобиль Tuxford 1852 года:
Гоночная машина Renault Elf Алана Проста (впрочем, свой лучший сезон Рено так тогда и не выиграл):
Автомобиль Peugeot Grand-Tourisme, 1909 год:
Первая модель Марсель Лейя - Helica (1921 год), также была известна как "Самолет без крыльев":
Впрочем, это уже почти всё. Напоследок - два автомобиля - Benz с мотором Hautier, 1898 год:
и неопознанный грузовичок:
В завершение - статуя Свободы - ещё одна из "набора". Для завершения "квеста" осталось посетить ещё одну, на барже:
На этом я завершаю рассказ про музей, надеюсь, что он был интересным и полезным.
Первый автомобиль изобретателя Николы-Джозефа Кьюньо (Fardier de Cugnot)