Bailiai esame tuomet, kai jaučiamės tokie esą

proletarinis mokslas aristokratiska ismintis

ròstras [lot. rostrum – laivo snapas]:
1. gyvūno galvos pavidalo taranas ant romėnų karo laivo pirmagalio;
2. senovinio laivo pirmagalio pavidalo skulptūrinė puošmena;
būdinga romėnų, ampyro dailei.

Nava (lot. navis – „laivas“) – kulto pastato vidaus erdvės dalis, esanti tarp presbiterijos ir kruchtos (bobinčiaus). Pastatuose gali būti viena arba kelios (2, 3, 5) navos. Vienanavių pastatų erdvė vientisa; daugianavių pastatų erdvę į navas suskirsto išilginės lygiagretės atramos, tokios kaip stulpai, pilioriai, kolonos.
Navos būna centrinės (platesnės, dažnai aukštesnės), šoninės (siauresnės; haliniuose pastatuose vienodo aukščio su centrine nava) ir skersinės, vadinamos transeptu (lotyniško kryžiaus plano pastatuose)

Entomologija (iš gr. entomon 'vabzdys' + logos 'mokslas') – zoologijos mokslo sritis, nagrinėjanti vabzdžius. Pirmasis entomologinis tyrimų objektas buvo vabalas šventasis skarabėjus (Scarabaeus sacer), kurį senovės Egipto žyniai įvertino kaip protaujančią būtybę ir turinčią ryšių su dangaus kūnais. Dėl to šio vabalo atvaizdai buvo kalami akmenyje, liejami iš aukso, juos nešiodavo kaip amuletus, jais puošdavo faraonų kapus. Skarabėjus buvo pirmasis vabalas, kurio ištirta morfologija ir biologija, o dailininkai įamžino jo atvaizdą.
Tačiau fundamentaliosios entomologijos pradininku laikomas Aristotelis (384–322 m. pr. m. e), kuris paskelbė veikalą „Historia animalium“. Šiame darbe Aristotelis aprašė apie 80 vabzdžių rūšių, be to išskyrė vabalus į atskirą gyvūnų grupę, pavadindamas juos Coleoptera. Šis pavadinimas ir dabar vartojamas. Tai mokslinis vabalų būrio pavadinimas (gr. coleos 'apskritimas' + ptera 'sparnai'). Praėjus labai daug metų entomologija vėl susidomėta XVIII a. 1758 m. pasirodė Karlo Linėjaus veikalas „Systema naturae", kuris sukėlė didžiulį susidomėjimą entomologiniais faunistiniais tyrimais. Daugiausia atradimų entomologijos srityje padaryta XVII ir XIX a. Tai P. A. Latreille, J. C. Fabricius, G. Panzer, G. Kraatz, C. DeGeer, A. Semionovas-Tianšanskis ir daugelis kitų tyrinėtojų, aprašiusių tūkstančius naujų ir mokslui nežinomų vabzdžių rūšių.

Entomologija Lietuvoje

Pirmieji entomologiniai tyrimai Lietuvoje atlikti tik XIX a. pr. Mokslo centras buvo Vilniaus universitetas. Šio universiteto profesorius E. Eichvaldas (Eichwald, 1829–1831) lotynų kalba paskelbė tritomį veikalą „Zoologia specialis“, kuriame aprašė nemažai vabzdžių rūšių. Po šio stambaus darbo, turėjusios anais laikais didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę, entomofaunistiniai tyrimai Lietuvoje buvo ilgam nutraukti. Kartais į Lietuvą užklysdavo kaimyninių kraštų mokslininkai, tyrinėjantys atskiras vabzdžių grupes. XIX a. antroje pusėje paskelbta keletą taikomojo pobūdžio publikacijų. 1919 m. Kaune buvo įkurta Gamtos tyrimo stotis, kuriai vadovavo profesorius Tadas Ivanauskas. Jis paskelbė Lietuvoje 1920–1921 m. surinktų ar pastebėtų gyvūnų sąrašą. Tai yra pirmas Lietuvos entomologijos raidoje entomofaunistinis darbas, parašytas lietuvių kalba.

Entomologijos kryptys

Kadangi vien vabzdžių žinoma daugiau kaip milijonas rūšių, entomologija suskaidyta į smulkesnes sritis:

• Dipterologija – nagrinėja dvisparnius;
• Koleopterologija – nagrinėja vabalus;
• Lepidopterologija – nagrinėja drugius;
• Mirmekologija – nagrinėja skruzdėles;
• Taikomoji entomologija ir kt.

Žmonijos lopšys buvo dabar išnykusiame kontinete Ramiajame vandenyne, o ne artimuosiuoe rytuose, kaip teigia biblinis mokslas, ir ne rytų Afrikoje, kaip mano šiuolaikiniai mokslininkai. Tos didžiulės žemės pavadinimas – MU – reiškia “gimtinė”, ir didelė dalis kalbų Žemėje turi žodį “motina”, kuris prasideda raide M.
1868 m. Anglijos pulkininkas Džeimsas Čerčvardas savo tarnybos Indijoje metu susidraugavo su senu induistų kunigu, kuris padėjo jam iššifruoti šventas lentas su rašmenimis, daug šimtmečių saugojamų šventyklos tolimajame kampe. Senoviniai raštai papasakojo apie pamirštą civilizaciją, kuri atsirado, išsivystė ir išnyko Ramiojo vandenyno bangose daug metų prieš tai, kai pražuvo Atlantida.
Čerčvardas labai susidomėjo išnykusia civilizacija ir daug laiko skyrė išnykusių liudijimų apie tą

civilizaciją paieškai.
Po Indijos jo laukė Birma ir Arizona, pietinės jūros ir Aliaska, Australija ir Meksika. Pulkininkui reikėjo įsigilinti į majų ir uigurų istoriją, geologiją, senąsias religijas, graikiškų raidžių, svastikų simboliką ir parašyti mūsų pasaulio alternatyvinę istoriją – pernelyg įdomią, kad dauguma žmonių galėtų ja patikėti.
Senasis kontinentas MU – viena iš pačių įdomiausių ir įtakingiausių teorijų apie senosios žmonijos kilmę ir istoriją.
Britų armijos pulkininkas Dž. Čerčvardas tarnavo Indijoje. XIX amžiaus 7 deš. jis susipažino su Mokytoju – senos šventyklos šventiku. Toliau savo raštuose Čerčvardas vadino jį Riši (išminčius). Riši vadovaujant, britas susidomėjo meditacijos ir astralinės proekcijos menu, tyrė induizmo šventą simboliką.
Viskas prasidėjo, kai Čerčvardas paprašė leisti nukopijuoti kelis šventyklos bareljefus, kad galėtų pabandyti iššifruoti jų prasmę. Riši buvo suintriguotas. Jis ne tik leido Čerčvardui dirbti, bet ir padėjo savo patarimais. Čerčvardas prisimena:

Jis paaiškino man , kaip reikia spręsti šių paslaptingų lentelių mįslę, padėjo išpręsti dar sudėtingesnes užduotis.
Virš dviejų metų aš stropiai mokiausi negyvos kalbos, kuri (mano draugo manymu) buvo žmonijos pirmoji kalba. Jis pranešė, kad Indijoje išliko tik du šventikai, kurie supranta šią kalbą. Neįprasta buvo tai, kad daugelis, iš pirmo žvilgsnio, paprastų užrašų turėjo slaptą reikšmę, skirtą tik Šventiems Broliams – nakaliams – vaidilų brolijos nariams, kurie palikdavo Protėvynę ir išeidavo į kolonijas, kad galėtų mokyti jų gyventojus paslaptingų raštų ir mokslų.

Vieną kartą Riši papasakojo Čerčvardui apie tai, kad šventyklos slėptuvėse saugojama daug akmeninių lentelių, tokių šventų, kad daugelį metų niekas nedrįso jų net paliesti. Dar jis pranešė, kad tas, be galo brangias lenteles kūrė nakaliai – ar Birmoje, ar pačioje Protėvynėje – dabar išnykusiame kontinente MU. Anglas labai panorėjo jas pamatyti. Bet Riši neskubėjo jų rodyti. Jis aiškino, kad tie tekstai lentelėse yra didžiulės kolekcijos fragmentai, kurie buvo saugojami kiekviename iš septynių šventų Indijos miestų. Didelė dalis tų lentelių buvo prarasta. Bet tos, kurios išliko, buvo laikomos šventomis relikvijomis, ir senose saugyklose jas liesti buvo negalima. Vis dėlto po pusmečio Čerčvardui pavyko įkalbėti Rišį ištraukti “nakalių lenteles” iš molinių įdėklų, kad galėtų tiesiog įsitikinti, ar jos neištrupėjo.
Daugelį lentelių tikrai reikėjo restauruoti . Čerčvardas sudarė jų katalogą ir pabandė iššifruoti įvairius simbolinius įvaizdžius:

Prabėgo
nemažai laiko įtemptai ir skurpulingai verčiant lentelių tekstus. Ir mūsų lūkesčiai išsipildė. Tekstuose detaliai buvo apibūdinama pasaulio, žmogaus sukūrimas, ir būtent ta vieta, kur tai įvyko – MU.
Suprasdamas, kad aš prisiliečiau prie didžiulės paslapties – žmogaus esmės paslapties – aš bandžiau, nors ir nesėkmingai, atrasti kitas prarastas lenteles. Aš daug keliaudavau po Indijos šventyklas, turėdamas rekomendacinius laiškus. Bet šventikai pasitikdavo mane šaltai ir įtariai.
Iš pradžių aš labai pergyvenau, bet vis dėlto ta informacija, kurią aš turėjau iš atstatytų lentelių, buvo labai vertinga. Aš nuspendžiau išnagrinėti visų senovės civilizacijų metraščius ir sulyginti juos su nakalių tekstais.

Nuo tada visas Čerčvardo gyvenimas turėjo tik tą vieną pagrindinį tikslą. Jis apvažinėjo visą pasaulį, išnagrinėjo daug senovės dokumentų, architektūros paminklų ir archeologijos relikvijų, studijavo geologiją ir fiziką. Teorija, prasidėjusi nuo akmeninių lentelių Indijos šventykloje, pasipildydavo naujais faktais:

Aš išsiaiškinau, kad senovės graikų, chaldėjų, babilonų, persų, egiptiečių ir indų civilizacijos atsirado dėka procivilizacijos, kuri vadinama MU.
Tęstadamas savo tyrinėjimus, aš supratau, kad žmogaus Protėvynė, kol neišnyko, buvo Ramiajame vandenyne ir tęsėsi nuo dabartinių Havajų iki Fidži ir Velyku salų. Toje nuostabioje šalyje gyveno žmonės, kolonizuojantys visą žemę. Bet prieš 12 tūkstančių metų įvyko dideli žemės drebėjimai, ir tas puikus kraštas išnyko vandenyne.

Čerčvardas bandė atkurti MU šalies religiją – pirmą žmonijos religiją, paprastą ir didingą. Jis atkūrė Žemės istoriją – MU šalies gyvavimo metu ir po jos išnykimo. Daugelyje Žemės kultūrų jis pastebėjo ilgesį Motinos – Gimtinės, kuri tragiškai žuvo savo pačio žydėjimo metu.
Visa mokslinė medžiaga, aprašyta Čerčvardo knygoje – tai “nakalių lentelių”, atrastų Indijoje ir didžiulės (virš 2,5 tūkstančių) kolekcijos akmeninių lentelių iš Meksikos vertimas.
Šios dvi lentelių kolekcijos yra tos pačios kilmės. Tai ištraukos iš pilnų įkvėpimo MU šalies šventųjų raštų.
Nakalių lentelės parašytos simboliais ir nagų ženklais (taip teigia legenda). Jos buvo sukurtos Protėvynėje, po to atsirado Birmoje, o iš ten atkeliavo į Indiją (daugiau nei prieš 15 tūkstančių metų).
Kur buvo sukurtos lentelės iš Meksikos – paslaptis. Sunku pasakyti ar jos buvo sukurtos Meksikoje, ar Protėvynėje ir paskui nugabentos į Meksiką. Tačiau pagal kai kurių užrašų turinį galima spręsti apie lentelių amžių (virš 12 tūkstančių metų). Keletą įrašų apie
MU buvo atrasta ant lentelių iš Meksikos, kitos lentelės papildė “nakalių lentelių” istoriją. Tos lentelės labai išsamiai pasakoja apie Pasaulio sukūrimą, gyvenimo esmę ir kilmę, taip pat apie “Keturių Didžiulių Kosminių Jėgų” kilmę ir veiklą. Virš 1000 lentelių skirta dar vienai, gana įdomiai temai – Moters sukūrimui.
Nakalių lentelės, atrastos Indijoje, buvo tik didžiulių tekstų, skirtų įvairioms temoms fragmentai, ir turėjo nemažai praleistų grandžių. Lentelių iš Meksikos tekstai ne tik patvirtina nakalių lentelių tekstų informaciją, bet ir ją papildo.
Meksikos, kaip ir nakalių, lentelės nepalieka jokių abejonių, kad kažkada Žemėje egzistavo labai sena civilizacija, didinga ir pasiekusi aukštą lygį, netgi aukštesnį, negu dabartinė civilizacija. Be kitos informacijos apie senovės civilizaciją, lentelių tekstai liudija, kad Indijos, Babilono, Persų, Egipto ir Jukotano civilizacijos praeityje buvo tik smulkiomis Didingos civilizacijos dalelytėmis.


MU, ATLANTIDA ir LEMURIJA
Išnykusios žmonijos Protėvynės tema, kurioje viešpatauja Auksinis Amžius, visada jaudino žmones. Amžiais Protėvynė įvairiose kultūruose turėjo įvairius pavadinimus. Ypač aktyviai šiuo klausimu buvo diskutuojama XIX-XX amžiuose. 1914 m. vokiečių geologas Alfredas Vegeneris paskelbė savo teoriją – kontinentų dreifas. Pagal šią teoriją Žemėje iš pradžių buvo tik vienas žemynas – Pangeja. Paleozono metu ji skilo į dvi dalis. Šiaurės žemyną Venegeris reliatyviai pavadino Laurazija, o pietų – Gondvana. Mezozojaus geologinės eros metu Laurazija skilo į Šiaurės Ameriką ir Euraziją, o Gondvana – į Pietų Ameriką, Afriką, Australiją, Antarktidą ir Indiją. Po skilimo žemynai ėmė trauktis skirtingas puses, ir tas dreifas tęsiasi iki šiol. Žemynų ir salų krantų linija keitėsi, bet ir dabar Afrikos vakarų pakrantė savo forma atitinka Pietų Amerikos rytų pakrantę.
Kontinentalinio dreifo teorijos samprotavimuose Pangėja, kaip Protėvynė, nebuvo minėta. Manoma, kad žmogus atsirado Žemėje, kai kontinentai jau tapo panašesni į šiuolaikinius, gavo žinomus mums kontūrus.
Per tą laikotarpį vienur atsirado naujos žemės, kitur jos pradingdavo vandenyne.
Dar praeitame amžiuje, iki kontinentalinio dreifo teorijos atsiradimo, duomenų apie įvairių rūšių gyvūnų paplitimą Afrikoje ir Pietų Azijoje pagrindu, mokslininkai spėliojo, kad tarp tų žemių (t.y. Indijos vandenyne) senovėje turėjo būti sausumos tiltas. Ta žemė buvo pavadinta Lemurija. Tokį pavadinimą pasiūlė geologas Filip Skleiter. Elena Blavatskaja paminėjo Lemuriją (ir kas įdomu, kitą, Ramiajame vandenyne pradingusį, kontinentą) 1877 metais savo
knygoje “Demaskuota Izida”.
Indų legendose (pav. Tamilų epuose “Silapadikaram”) Lemurija yra minima Indijos vandenyne, tik kitaip pavadinta . Tamilai šį kontinentą vadindavo “Kumari”. Jis jungėsi su Indija, Afrika ir Australija ir užėmė didelę Indijos vandenyno dalį. Tamilai teigia, kad žmonių civilizacija atsirado būtent Kumaryje. Kontinentui grimztant į vandenyną , žmonės pradėjo apsigyventi Azijoje, Afrikoje, Australijoje, o po to ir Amerikoje.
Norisi pabrėžti, kad teosofų ir Elenos Blavatskajos dėka, Lemurija buvo pradėta suprasti kitaip. Teosofų moksle, su kuriuo galima susipažinti “Slaptoje doktrinoje” (1888), Lemurija - tai ne tik vienas kontinentas, o visa sausuma Žemėje tam tikru gilios senovės istorijos laikotarpiu. Teosofų Lemurija – tai trečiosios žmonijos rasės lopšys. Pirmosios rasės žemynu buvo taip vadinama “Nesugriaunama Šventoji Šalis”, apie kurią Blavatskaja nepraneša nieko konkretaus, leisdama suprasti, kad tas žemynas neegzistavo.
MU pavadinimą pasiūlė mokslininkas Braser de Burbur, kuris XIX amžiaus pabaigoje bandė iššifruoti majų raštus. Jis atrado seną majų dokumentą (“Trojos Manuskriptą”), kuris pasakojo apie vulkaninį kataklizmą, sunaikinusį MU šalį. Ogiust Le Plonžo, įžymus majų paslapčių tyrinėtojas, teigė, kad iš tikrųjų majų rankraščiai pasakoja apie MU šalies sugriovimą. Šis mokslininkas vienas iš pirmųjų pradėjo kasinėjimus Jukatano senoviniuose miestuose ir bandė atrasti ryšį tarp majų kalbos ženklų ir Egipto hieroglifų. Jis buvo įsitikinęs, kad MU – žmonijos Protėvynė, bet teigė, kad MU – tai Atlantida.
Apie Atlantidą pasauliui pirmas pranešė graikų filosofas Platonas, remdamasis Egipto dvasininko, puikiai žinojusio istoriją, pasakojimu. Apie Atlantidos didybę ir žūtį samprotavo daug įžymių mokslininkų, tačiau nei vienas iš jų iki tam tikro laiko nematė nieko bendro tarp šio kontinento (ar salos) ir Protėvynės. 1882 m. amerikietis Ignatijus Doneli išleido veikalą “Atlantida – prieštvaninis pasaulis”. Analizuodamas senojo ir naujojo pasaulio civilizacijas, Doneli pareiškė , kad jos visos turi tą patį šaltinį – Atlantidos, didelės salos Atlanto vandenyne, procivilizaciją. Doneli Atlantida primena Čerčvardo MU: tai žmonijos Protėvynė, aukščiausios išminties šaltinis, metropolija, įkūrusi ir kontroliavusi visas senovės civilizacijas.
Teosofų kosmogeninėje schemoje Atlantida tapo ketvirtosios žmonių rasės
žemynu.
Džeimsas Čerčvardas pripažindavo Atlantidos egzistavimą, bet savo istorinėje schemoje jis skyrė tam kontinentui (ar salai) mažai dėmėsio. Čerčvardas buvo sutapatinimo Progimtinės MU su Atlantida (antrine civilizacija) priešininku. Šiuo klausimu jis nesutikdavo nei su Le Plonžo ir de Burburu (kuriuos labai gerbė ir kurių darbais plačiai naudojosi), nei su Doneli (apie jį jis net neminėjo savo knygoje). Dž.Čerčvardas negalėjo pripažinti pavadinimo Lemurija, nes tai buvo svetimos jam idėjos. Jis nebuvo nei “tradiciniu” mokslininku, tokiu kaip Skleiteris, nei teosofu, kaip Blavatskaja. Jo Prokontinentas buvo būtent tik Ramiajame vandenyne, o MU žemyne gyveno tik pirmos rasės žmonės. Tačiau ir dabar, kai Čerčvardo teorija plačiai paplito visame pasaulyje, MU vis dėlto dažnai vadina Lemurija. Todėl visada, minint Lemuriją, rekomenduojama iškarto išsiaiškinti, apie kokią Lemuriją yra kalbama: ar apie kontinentą, paskendusį Indijos vandenyne, ar apie “trečiosios rasės” teosofų žemynus, ar apie Ramiajame vandenyne Dž.Čerčvardo atrastą Protėvynę.


Bibliografinis sąrašas:
1. “Древний Континент – МУ”, издательство “СОФИЯ” (šita knyga buvo parašyta naudojantis dviais pulkininko Dž.Čerčvardo darbais ).

Pentagrama tai yra penkiakampe svaigzde apskritime. apversta pentagrama yra velnio zenkla, pentagrama daznai galite sutikti juodojoje magijoje.
neapversta Pentagrama vaizduoja 5 stichijas:
1. virsutinis kampas vaizduoja Dvasia (Spirit)
2.Desinysis kampas vaizduoja Vandeni (Water)
3. kairysis kampas vaizduoja Ugni (Fire)
4.Desineje apacioje kampo vaizdojamas Zemes stichija (Earth)
5.Kaireje apacioje kampo vaizduojama Vejo-Oro Stichija (Air)
Pentagrama yra senesnis simbolis už krikščionybę ir nereikėtų jos interpretuoti tik krikščionybės kontekste. Saulės sistemos planeta Venera Žemės atžvilgiu pet tam tikrą laiką nubrėžia idealią penkiakampę žvaigždę. Todėl Pentaklis (penkiakampė žvaigždė be apskritimo) kartais vadinama Veneros žvvaigžde.
Penkiakampis taip pat yra ir žmogaus simbolis, būtent  penktas pirštas nykštys atskyrė mus nuo gyvūnų, tai žmogaus proto, progreso, pažinimo skaičius. Stačias žmogus iškelęs rankas aukštyn pats tampa pentakliu, jo galva - penkiakampio viršūnė, o rankos ir kojos - likusiais keturiais spinduliais.

Rožekryžiečiai yra kilę iš Didžiosios Baltosios Brolijos didingų narių, ištikimų Rožės - Kryžiaus Ordino apaštalų, išnykusių amžių naktyje.

Rožekryžiečiai yra apsireiškę visais laikais, kiekvienoje valstybėje. Jie pasirodydavo skirtingai pasivadinę, šviesdavo tik mažą akimirksnį ir tuomet pranykdavo - kad toliau šviestų aukštesnių kosmosų nežinomoje gilumoje dar ryškiau.

Senovės Indijos išminčiai, dar daugybę amžių prieš Krikščionybės atsiradimą, turėjo ŠVENTĄJĮ KRYŽIŲ ir garbino jį kaip AVATARĄ (dievybės įsikūnijimą) ar KRISTIFIKUOTĄ simbolį, kuriame pasirodydavo Dievas - didžioji būtis.

Visi švento Kryžiaus mokslo Pašvęstieji turėjo maksimalų pasiekimą. Žydėjimas Centrinės Rožės, kuris buvo įdėtas sąmoniningai tikslioje vietoje tarp dviejų rąstų sujungimo.

Didžioji Mistinė Rožė reiškia Didžiojo Darbo visišką didį pasiekimą. Visišką Mokytojo Kristifikaciją, Didijį GURUJI.
Rožė Kryžiuje simbolizuoja VIDINĮ KRISTŲ, kuris žydi virš kryžiaus, ties apsikeitimu dviejų elektromagnetinių polių, taip pat simbolizuojamas vertikaliame ir horizontaliame rąstuose.

ROŽĖ – KRYŽIUS yra neabejotinas SAULĖS ARKANO simbolis. Tai ženklas LAIMINGO ŽMOGAUS, KRISTIŠKO ŽMOGAUS.
Visos tos tautos pasislėpė dykumos smėlyje, pasinėrė į vandenynų gilumą arba suakmenėjusiuose kalnagūbrių sienose - kaip ir baltuosiuose poliuose, pačioje gilumoje žinodami Rožės – Kryžiaus reikšmę ir jie gyveno tuo labai intensyviai.

ROŽĖJE kaip ir KRYŽIUJE yra simbolizuojamas alcheminis procesas antrojo gimimo, apie kurį JĖZUS kalbėjo Nikodemui
(Biblija, Naujasis Testamentas, Jono 3.1-5)

Dvasia yra ugnis ir tai yra begalinio vyriškumo pradžia. Vanduo yra visuotinė moteriškumo pradžia ir tai sudaro ENS SEMINIS.

UGNIS arba DVASIA yra atvaizduota KRYŽIUJE kaip vertikalus rąstas. VANDUO, ENS SEMINIS, yra atvaizduotas kaip horizontalus rąstas. ROŽĖ simbolizuoja KRISTŲ - pilnai ir iki galo atlikusį savo darbą.

UGNIS yra TĖVAS.

VANDUO yra MOTINA.

DVASIA (UGNIS) per alcheminę transmutaciją apvaisina DIEVIŠKĄJĄ MOTINĄ (VANDENĮ) sukurdama DIEVIŠKĄJĮ KRYŽIŲ iš kurio gimsta KRISTUS (ROŽĖ).


VISATA YRA VIENA DIDI ROŽĖ, ŽYDINTI ABSOLIUTO NEMATOMAME KRYŽIUJE.


Vyriškasis pradas (falas) apvaisina moteriškąjį pradą (įsčias) dėl šio sudaromojo akto sukuriama ROŽĖ (VISATA).

ROŽĖ yra SŪNUS, simbolizuojanti ir personifikuojanti KRISTŲ.

Vanduo yra pagrindas bet kuriai gyvybei sukurti. Jis yra atvaizduojamas horizontaliame rąste. Šis rąstas ir vanduo yra žmogiškojoje būtybėje, yra ENS SEMINIS, DIEVIŠKOJOJE SĖKLOJE.

DVASIA, reiškianti UGNĮ, kuri yra atvaizduojama vertikaliame rąste, apvaisina gyvybės vandenį ir gimsta ROŽĖ, reiškianti KRISTŲ.
Tai ROŽĖJE ir KRYŽIUJE yra SAULĖS ARKANO paslaptis , kuri veda Pašvęstąjį į Kristifikaciją.

Tik apvaisindami savo sėklinius vandenis su dvasios ugnimi, mes galime pasiekti savo kilmingą Kristifikaciją.

Tai Dvasia, kuri naudojasi išreiškimo įrankiu, apvaisina sėklinius vandenis su savo saulės ugnimi ir taip ji sukuria Krisifikuotus kūnus - saulės kūnus, kurie veda mus į dar nesukurtą šviesą, į absoliutą.

Šis pažinimas apima orbitas toliau nuo laiko ir amžinybės ir keliasi toliau proto ir Budų.

Rožė – Kryžius yra kilę iš nepažįstamos gilumos, nesukurtos absoliuto šviesos.

ROŽĖ – KRYŽIUS yra VISUOTINIS.

Žinojau, o ir kiekvienas, pakerėtas šio liūliuojančio lingavimo, neišvengiamai
būti! supratęs, kad švytavimo periodas priklauso nuo santykio tarp siūlo ilgio
kvadratinės šaknies ir skaičiaus, kuris, iracionalus žemiškajam protui, dieviškojo
proto galia susieja visi! įmanomų apskritimų ilgj su jų skersmeniu, o rutulio kelio
nuo vieno ašigalio iki kito laikas tampa mįslingo sąmokslo tarp mažiausia su laiku
susijusių dydžių pasekme:
tvirtinimo taško vienybės, 
abstraktaus dydžio dvejybės,
skaičiaus prigimtinės trejybės, 
slaptojo šaknies kvadrato, 
apskritimo tobulybės.