ARCHITEKTŪRA ŽODYNAS

abakas - keturkampė plokštė, dengianti antikinės kolonos kapitelį.
aditonas - už pagrindinės graikų šventyklos patalpos - celės - esąs būstas, skirtas tik kulto tarnams.
admiralitetas - aukščiausias karinių jūros pajėgų valdymo organas, atitinkantis jūrų ministeriją.
akantas - Viduržemio jūros baseino šalyse paplitęs augalas; stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo dekoratyvinis architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, gembes.
akanto juosta - kampuotas arba lankstytas, dažnai susipynęs juostinis raštas su nusvirusiais akanto žiedais.
akropolis - ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais. Siauresne prasme - šventyklų kompleksas.
akvarelė - tapyba vandeniniais dažais popieriuje. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto; vandeniniais dažais nutapytas paveikslas.
akvedukas - antikoje: vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų; arkinis tiltas su vandens lataku.
alebarda - ilgakotis, plačios, lapo pavidalo dviašmenės geležtės ginklas.
alebastras - vaiskus gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.
altorius - aukuras; senovėje - paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje - tam tikras stalas, prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.
amfiteatras - Senovės Graikijoje - apskritos arba elipsinės žiūrovų suolų eilės, laiptiškai kylančios aplink areną; romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms; kėdžių eilės, esančios už parterio teatre, cirke, koncertų salėje.
amfora - pailgas molinis arba metalinis senovės graikų ir romėnų indas su dviem vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.
amūriukai - alegoriniai meilės dievaičiai, vaizduojami kaip sparnuoti iš lankų šaudantys berniukai.
ansamblis - vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas.
antablementas - tarpatramio sijinis perdenginys arba sienos užbaigimas, sudarytas iš architravo, frizo ir karnizo.
antika - graikų ir romėnų senovė, istorinė vergovinė epocha.
antikos paletė - ankstyvosios antikos tapybos spalvų skalė: balta, juoda, raudona, geltona.
aplikcija - taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.
apsida - pusapvalė, kartais daugiakampė, išsikišanti pastato dalis, turinti savą perdenginį.
apvalioji plastika - iš visų pusių apdirta skulptūra. archjinis - senovinis.
architravas (gr. archi + lot. trabs "sija") - pagrindinė laikančioji sija, kurios apatinė dalis remiasi į kolonų kapitelius.
arka - statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais atremta į stulpus, kolonas ar kitas atramas.
arkada (pranc. arcade) - vienodų arkų, paremtų kolonomis arba stulpais, eilė.
arkbutanas (pranc.) - išorinė atraminė arka (dažniausiai gotikos architektūroje), perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius, kontraforsų sistemą.
asimetrija (gr.) - nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).
ašinis (aksialinis) - turintis ašį, ašies kryptį.
atraminė sija - lubų sija arba mūrines sienas remiančios išilginės sijos.
atrijus (lot.) - 1) ankstyvojo periodo romėnų gyvenamojo namo židiniui skirtas kiemelis, vėliau virtęs svarbiausiuoju romėniškojo namo peristiliniu kiemu su baseinu; 2) ankstyvųjų krikščionių lotyniškųjų bazilikų kiemas.
aula, aulė (lot. < gr.) - 1) graikų gyvenamojo namo vidinis kiemas, atitinka romėnų atrijų; 2) nuo XVI a. - universiteto ar mokyklos aktų salė.
baptisterijus - pastatas arba priestatas prie bažnyčios krikšto apeigoms, apskritas arba aštuoniakampis.
baldakimas (lot.) - 1) akmeninis stogelis ant gotikinių statulų galvų; 2) prabangus stogas virš sosto, altoriaus, sakyklos, lovos. Yra ir nešamų baldakimų.
barokas (it.) - XVII ir XVIII šimtmečio Europos meno stilius.
bazė (pranc. < gr.) - kolonos papėdė.
bazilika (gr.) - trinavis pastatas, kurio vidurinioji nava aukštesnė už šonines. Todėl erdvė apšviečiama per langus, esančius aukščiau šoninių navų stogų. Teismo rūmai ir prekybos halės antikos laikais, vėliau bažnyčios.
bienalė (it.) - meno paroda ar festivalis, rengiamas kas dveji metai.
biustas (pranc.) - žmogaus skulptūra iki juosmens, be rankų.
boliaus gruntas - raudonas XVI ir XVII amžiaus italų tapybos paveikslo gruntas.
Brandusis Renesansas - 1780-1530 m. italų Renesansas.
briauna (nerviūra) - skliauto plokštumų susikertančiose vietose tarp atskirų strėlinių skliautų išsikišanti arkinė juosta.
buduaras - turtingos moters nedidelis kambarys artimiems pažįstamiems priimti.
burleskinis - labai komiškas, juokingas.
cechas - tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių.
celė (lot.) - vidinė antikinės šventyklos dalis, kur būdavo dievybės statula. Statinys viduramžių vienuolyne - vieno asmens gyvenamasis kambarys.
centriškas statinys - apskrito daugiakampio arba kryžmiško pagrindo pastatas; dauguma bizantiškųjų ir Senosios Rusios cerkvių buvo centriškos.
choras - bažnyčios dalis prieš didįjį altorių, bažnyčios galerija (džn. virš įėjimo) vargonams ir giedotojams.
choro apėjimas - pusapvalis praėjimas tarp choro ir koplyčių vainiko.
cilindrai - nemonolitinių kolonų liemens sudėtinės cilindriškos dalys - blokai.
cilindrinis skliautas - pusskritulio arba tik vieno skritulio segmento skersinio pjūvio skliautas.
cizeliavimas - ornamentų raižymas metale, šiurkštaus metalo liejinio lyginimas.
cokolis (it.) - apatinė, kiek išsikišusi mūro arba pastato dalis, atitinkanti pamato aukštį, dažniausiai nuo kitos dalies atribota atbraila. Skulptūros paminklo papėdė.
damastas - įvairiomis figūromis išmarginti baldų apmušalai.
dantiraštis - įspaustas molyje ar iškirstas akmenyje Mesopotamijos raštas.
dantytasis frizas - replių pavidalo stilizuotas ornamentas, paplitęs senovės germanų puošyboje.
dantytasis profilis (atbrailos padala) - eilė keturkampių išsikišimų su atitinkamais tarpais.
dekoracinis stilius - anglų brandžiosios gotikos stiliaus atmaina.
dekoratyvus - puošnus.
dekorvimas glazūromis - stikle įlydomi gėlių ornamentai iš spalvotos stiklo vielos ir mažų spalvotų stikliukų.
dėminė tapyba - tapyba dėmėmis.
diptikas - du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą.
dolmenas - neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus laidojimo statinys - vertikaliai sustatyti stambūs akmenys arba akmens plokštės, uždengtos viena arba keliomis horizontaliomis plokštėmis. Virš jų būdavo supilamas pilkapis.
dorėninė kolona - kolonos liemuo stovi tiesiai ant stilobato ir turi 20 aštriabriaunių kaneliūrų. Kolonos kapitelis (galvutė) yra echiniškai sustorintas ir turi kvadratinę dengiamąją plokštę abaką.
dorėninis orderis - seniausias ir griežčiausias senovės graikų architektūros stilius, 600 m. pr. Kr. atsiradęs dorėnų gentyse.
dormitorijus (lot.) - miegamasis.
draperija - dekoracinė medžiaga.
drolerija (pranc.) - juokingas, burleskinis vaizdavimas vėlyvųjų viduramžių dailėje.
dubliktas (lot.) - paties menininko sukurtas meno kūrinio antrininkas, kopija.
egėjų kultūra - Egėjo jūros šalių kultūros epocha prieš įsiviešpataujant graikams.
eklektika - formalus, mechaniškas įvairių stilių junginys.
elektrinė spalva - melsvai žalsva.
elipsė (gr.) - geom. kūgio pjūvis, uždara kreivė, kurios susumuoti visų taškų atstumai nuo dviejų žinomų taškų yra pastovus dydis.
emalis (pranc.) - išlydyto stiklo sluoksnis.
emporai (gr.) - arkadinės galerijos virš šoninių navų romaninio stiliaus bažnyčiose; galerija virš pagrindinio įėjimo.
enkaustika (gr.) - vaško tapyba - antikos tapyba vaškiniais dažais. Tapoma karštais metaliniais įrankiais.
epigonas (gr. epigonos - vėliau gimęs) - nesavarankiškas mėgdžiotojas.
epitafija (gr.) - 1) paminklo įrašas, 2) paminklinė lenta su įrašu bažnyčios sienoje (iš vidaus ar lauko), grindyse arba ant piliastro.
erkeris (vok.) - išsikišusi pusapvalė ar kampuota pastato sienos dalis su langais; kai kada būna per kelis aukštus.
ermitažas (pranc.) - 1) atsiskyrėlio trobelė; vienišas nuošalus namas; 2) Sankt Peterburgo Ermitažas - vienas reikšmingiausių ir daugiausia meno kūrinių turinčių pasaulio muziejų.
euritmija (gr. eurythmia - darnumas, taktas, garsų darna) - dalių ir visumos darna (muzikos, šokių ir kalbos ritmingumas).
fajansas (pranc.) - balta, smulkiai akyta keramika, ppr, glazūruota skaidria bespalve glazūra.
faksimilė (lot. fac simile - daryk pana- šų) - originalą atitinkanti rašto arba piešinio reprodukcija spaudoje.
fasadas (pranc.) - priekinė (paradinė) pastato dalis.
fiala (gr.) - keturkampis į viršų smailėjantis bokštelis, užbaigiantis bokštą, frontoną, kontraforsą, vimpergą; būdingas gotikos architektūrai.
filigraninis stiklas - įvairiaspalviai, skaidrioje stiklo masėje įlydyti stikliniai siūlai.
flambojantas (pranc.) - liepsninis stilius. Prancūzų vėlyvosios gotikos stiliaus atmaina.
fotograviūra, heliograviūra - giliaspaudis metodas - plokštės įdubime esanti iliustracija fotografiniu būdu perkeliama į šviesai jautrų sluoksnį. Garsėja kaip tauriausias fotochemiografijos metodas.
freska (it.) - 1) sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko dažais, praskiestais kalkiniu vandeniu; 2) sienų tapybos kūrinys.
frizas - 1) antablemento juosta, antikos šventykloje einanti aukščiau architravo, puošta figūromis arba ornamentu; 2) puošybinis plokštumos (sienos, grindų, lubų) apvadas, pagražintas ištisiniu ornamentu.
frygiška kepurė - raudona, aukštu siauru, užlinkusiu į priekį viršum. Tokias kepures dėvėjo jakobinai per Prancūzijos didžiąją revoliuciją; pavadinta pagal M. Azijos sen. šalies Frygijos pavadinimą.
frontonas (pranc.) - trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada lango, durų) dalis.
galerija - kolonų salė, pasažas, dailės parodų patalpa.
gėlinis barokas - rožės ir tulpės moty- vai - XVII ir XVIII amžiaus puošybos forma.
giliaspaudė - spaudos būdas, kai spausdinamoji dalis yra žemiau (giliau) už plokštelės (klišės) paviršių.
glazūra - plonas, degimu sutvirtintas skaidraus matinio arba spalvoto stiklo sluoksnis, dengiantis keraminius dirbinius.
glazūravimas - paveikslo dalies pertepimas žydrais (skystais) dažais, kad persišviestų apatinis dažų sluoksnis.
grafika (gr.) - bendra sąvoka, apimanti piešinį ir piešinio menu paremtus spausdintus meninius vaizdus (vario graviūra, litografija, medžio graviūra ir kt.).
grafikos lakštas - popieriuje atspaustas grafikos kūrinys.
graikiškasis kryžius - lygiagalis kryžius.
graviūra (pranc.) - lygiame paviršiuje išpjaustytas ir atspaustas piešinys; priklausomai nuo to, ant ko piešinys išpjaustytas, skiriamos medžio, vario ir kitos graviūros.
grifas (gr.) - pasakų gyvūnas liūto kūnu, erelio galva ir sparnais.
grizailė (pranc.) - tapyba įvairiais pilkumo atspalviais.
groteskas - fantastiškų gyvūnų, augalų ir architektūros formų ornamentas, rastas senovės romėnų pastatų griuvėsiuose. Vardas kilęs iš "grotų - senovės Romos griuvėsių liaudiško pavadinimo.
groteskinis, groteskiškas - perdėtas, fantastiškas, juokingas.
grotesko šriftas - vienodo storio linijų šriftas.
gruntinės spalvos - raudona, mėlyna, geltona.
harmonija - darna.
helenizmas (gr.) - sen. Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų (IV a. pr. Kr.) iki I a. po Kr.; to laikotarpio kultūra.
heraldika - herbų mokslas, herbų menas.
herojinis kraštovaizdis - jo aksesuarai - šventovės, griuvėsiai, antikos mitologijos būtybės.
hierarchinė perspektyva - viduramžių tapyboje vartota perspektyva, kurioje vaizduojamo asmens ar daikto dydį lemia ne optinis santykis, bet jų reikšmė.
hieroglifai (gr.) - figūriniai ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai).
horeljefas (pranc.) - reljefas, kurio figūros daugiau kaip per pusę savo tūrio iškilusios iš paviršiaus.
idealus peižažas - tapytas ne iš natūros, o iš vaizduotės, atsirado XVII a., ypač paplitęs klasicizmo epochoje.
ikona (rus.) - religinės tematikos (stačiatikių) molbertinės tapybos kūrinys (dažniausiai Dievo arba šventojo paveikslas).
ikonografija (gr.) - 1) sistemingas kurio nors siužeto ar asmens vaizdavimo, atvaizdų tyrinėjimas ir aprašymas, jų prasmės simbolikos atributų aiškinimas; 2) griežtai nustatytos tam tikro siužeto arba asmens vaizdavimo taisyklės. Viduramžių religinės tematikos mene dailininkas turėjo griežtai sekti ikonografiniais pavyzdžiais.
ikonostasas (gr.) - paveikslais puošta siena priešais Rytų krikščionių bažnyčios altorių.
impliuvijus (lot.) - keturkampis romėnų namo atrijaus grindų įdubimas, į kurį sutekėdavo nuo stogo lietaus vanduo.
improvizacija (pranc., lot.) - meno kūrinių kūrimas iš anksto nepasirengus.
inicialai (lot.) - 1) asmenvardžio (vardo ir pavardės) pirmosios raidės; 2) puošnios, dažnai kito šrifto ir spalvos rankraštinio arba spausdinto teksto ar jo dalies pirmosios raidės.
inkvizicija (lot.) - katalikų bažnyčios teisinis politinis institutas kovai su bažnyčios priešais ir eretikais.
intarsija (it.) - inkrustacija, kitos spalvos medžio intarpai mediniuose paviršiuose.
interjeras (pranc.) - vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje.
ispaniškasis stilius - baroko stiliaus pavadinimas Amerikoje.
jonėninė kolona - kolona, turinti pagalvišką bazę ir grakštesnį negu dorėninis liemenį. Kaneliūros viena nuo kitos atskirtos 24 takeliais. Kapitelis (galvutė) papuoštas perlišku vėriniu, jonikais ir voliutomis.
jonikas (gr.) - gaubta puošybinė juosta iš pakaitomis einančių statmenų, kiaušiniškų ir strėliškų darinių. Apačioje, dažnai ir viršuje, juosta baigiama perlų vėriniu.
jonėninis, jonėniškas - Mažosios Azijos architektūros stilius, V amžiuje pr. Kr. Graikijoje išstūmęs dorėninį stilių.
kaneliūra (pranc.) - ant kolonų liemens arba piliastrų plokštumų statmenos pusskritulio pjūvio vagutės, kurios susiliečia aštriomis briaunomis kaip dorėninėje kolonoje arba yra atskirtos takeliais (jonėninėje).
kanonas (gr.) - mastelis, norma, taisyklė. Special.: santykio dėsningumo mokymas, kaip dalis meno kūrinio, visų pirma žmogaus kūno, turi būti pavaizduota, kad atitiktų tam tikrus estetikos reikalavimus.
kapitelis (lot.) - konstruktyvinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; viršutinė (dažnai gausiai dekoruota) kolonos, piliastro arba pilioriaus dalis tarp abako ir astragalo (piešinyje iš kairės į dešinę: dorėninis, jonėninis ir romaninis kapitelis).
kariatidė (gr.) - siją laikanti moters pavidalo kolona, būdinga antikinei ir XVII-XIX a. Europos architektūrai.
karnizas - S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.
katakombos (it., lot.) - požeminiai kapų tuneliai, salės ir labirintai, labiausiai paplitę I-III a. Romoje, Neapolyje, Aleksandrijoje ir kitur.
kenotafas - pastatytas simbolinis paminklas mirusiajam, palaidotam ne tame kape. kentauras - pasakiška graikų mitologijos būtybė - arklys su žmogaus galva ir liemeniu iki juosmens.
keramika - visų iš molio lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka.
kesonas - paprastai kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos, skliauto paviršiuje.
kluatras (pranc.) - uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas.
kolonada (pranc.) - kolonų eilė.
koliažas (pranc.) 1) tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; 2) koliažo technika sukurtas kūrinys.
kolosas (gr.) - 1) didžiulė statula; 2) milžinas, gigantas.
komiksas (angl.) - iš eilės, vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir intriguojančią istoriją; spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.
kompozicija (lot.) - meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.
konstrukcija (lot.) - ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.
kontraforsas (pranc.) - vertikali išsikišusi mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną tuo, kad savo svoriu priešinasi statinį perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje k. paprastai atskirtas nuo sienos.
kontraforsų sistema - gotikinė architektūros konstrukcinė sistema iš kontraforsų ir arkbutanų. Išorinių sienų kontraforsai perima skliauto skėtimosi apkrovas. Ark-butanais skėtimasis nukreipiamas iš vidurinės navos į šoninių navų išorines sienas.
kontrastas (pranc.) - ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.
kopija (lot.) - dailės kūrinio (originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.
korintinė kolona - kolona, kiek panaši į jonėninę; jos liemenį vainikuoja kapitelis, papuoštas stilizuotu akanto lapų motyvu ir jonėninio kapitelio voliutomis.
kraigas - stogo keteros išilginė linija.
kryžiaus kupolinė bažnyčia - pagal graikiškojo kryžiaus pamato planą pastatyta bažnyčia, kurios sankryžoje paprastai būna kupolas.
kryžminis skliautas - skliautas, sudarytas iš dviejų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų.
kromlechas (breton.) - priešistoriniai megalitiniai keltų statiniai, dažniausiai su akmenų vainiku aplink centrinį akmenį arba jų grupę.
ksilografija (gr.) - medžio raižybos menas, medžio raižyba.
kupolas (it.) - pusrutulio formos pastato dengimo konstrukcija. Dažnai kupolas atremtas į tarpinį cilindrinės formos pagrindą - tambūrą, o jo viršaus apšvietimo anga užbaigiama žibintu.
kupolo sąspyna - viršutinė kupolo dalis; kupolo gaubtas.
labirintas (gr.) - klystkelis, klaidynė, tunelinių takų susipynimas.
laiptinė piramidė - seniausių laikų Egipto piramidė laiptiškomis sienomis, kilusi iš mastabų.
laviravimas - tirštai užteptų dažų išsklaidymas drėgnu teptuku arba kintančių dėmių tapymas. Tai papildomas meninis piešinio (ypač pieštuko) tobulinimas.
linijinė (braižomoji) perspektyva - kūnų pavaizdavimas erdvėje linijinio mažėjimo metodu. Palyginkime spalvų perspektyvą.
lizena (vok.) - vertikalus, plokščias, juostos pavidalo sienos kyšulys; mentė; būdinga romaninei, Renesanso ir Senovės Rusios architektūrai.
lotyniškasis kryžius - kryžius, kurio vertikalioji dalis ilgesnė.
majolika (it.) - spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramika, atsiradusi XVI-XVII amžiuje.
majuskulai (lot.) - didžiosios raidės.
mansarda (pranc.) - laužyto skerspjūvio stogas ir pastogės patalpa, viršuje smarkiai pasvirusi, apačioje - beveik statmena plokštumai. Pavadinimas - nuo prancūzų architekto Fransua Mansaro (Mansard) pavardės.
mastaba (ar.) - turtingesnių Egipto visuomenės sluoksnų kapas su antžeminiu plokščiu stogu.
mauzoliejus (gr.) - monumentalus antkapinis pastatas: pavadintas pagal IV a. pr. Kr. pastatytą valdovo Mauzolo kapavietę.
meandra, meandrinis - graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės Mažojoje Azijoje.
menhyras (kelt.) - megalitinis statinys - vienas statmenas akmuo - obeliskas, dažnai žuvies pavidalo (megalitinių paminklų grupė).
minaretas (ar.) - musulmonų šventovės (mečetės) bokštas su atvira galerija viršuje maldininkams šaukti.
miniatiūra (it., lot.) - viduramžių knygų iliustracija, mažo formato tapybos paveikslėlis. minuskulai (lot.) - mažosios raidės.
molbertas (vok.) - pastovas, ant kurio tapytojas pastato ir pritvirtina tapomą paveikslą. molbertinis paveikslas - kilnojamas paveikslas (drobinis arba medinis), priešingybė sienų (freskinei) tapybai.
mozaika (it.) - taikomosios dekoratyvinės dailės technika; iš mažų spalvotų akmenukų, stikliukų arba medžio gabaliukų sudaryta paveikslo arba ornamento kompozicija.
mutulai (lot.) - dorėninio orderio puošybinė plokštė po baigiamuoju profiliu (laštaku) su trimis eilėmis cilindrinių "ašarynų“.
natiurmortas (pranc.) - negyvų daiktų derinio - vazų, muzikos instrumentų, medžioklės laimikio, gėlių, vaisių ir kitų daiktų - vaizdavimas.
nava (gr.) - iš pradžių - graikų šventyklos vidus, vėliau - krikščionių bazilikoje išilgine kolonų eile atskirta dalis.
nekropolis (gr.) - antikinės graikų ir romėnų kapinės.
nerviūra (pranc.) - konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; išsikišusi profiliuota skliauto briauna, būdinga gotikai.
nerviūrinis (briaunotasis) skliautas - briaunomis sustiprintas skliautas.
nimfa - moters pavidalo gamtos dievybė graikų mitologijoje.
niša (pranc.) - įdubimas sienoje.
niu - nuogo kūno vaizdas dailės kūrinyje.
orderis (pranc.) - viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių, susidedanti iš atramų (kolonų, stulpų arba piliastrų) ir antablemento; klasikinėje architektūroje skiriami šie orderiai: toskoninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir kompozicinis (sudėtinis).
paletė (pranc.) - 1) ovali arba stačiakampė lentutė, naudojama dažų paruošimui ir maišymui; 2) dailininko spalvų įvairovė.
panelis (vok.) - sienos apatinė dalis, apkalta medinėmis lystelėmis, nudažyta ir kitaip apdailinta.
panorama (gr.) - vaizdas į visas puses. Apskritas paveikslas. Panoraminiai apmušalai - gamtovaizdžiais ir figūromis išmarginti.
pastelė - 1) sausi lazdelių pavidalo dažai iš pigmentų, kreidos, gipso ir rišamosios medžiagos; 2) pastelės technika sukurtas dailės kūrinys.
pastoralė - idiliškas piemenų gyvenimo vaizdas.
patosas - dvasinis pakilimas, susižavėjimas, išreikštas iškilmingais, skambančiais tonais.
paviljonas (pranc., lot.) - 1) reprezentacinių rūmų dalis (šoninis priestatas) su atskiru stogu, įėjimu; ypač paplitęs baroko epochoje; 2) atskiras sodo namelis.
pergamentas (gr.) - išdirbta gyvulių oda. Senų rankraščių rašomoji ir knygų įrišimo medžiaga.
peristilis - antikinėje architektūroje - kolona aplink gyvenamojo namo kiemą.
perspektyva (pranc.) - tolumoje esančių daiktų vaizdas. Tam tikras trimačių daiktų vaizdavimas plokštumoje, kad rastųsi erdvės įspūdis.
piliastras (pranc., it.) - konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; kolonos arba stulpo pavidalo vertikalus sienos kyšulys.
pilonas (gr.) - Egipto šventyklos vartai - dvi simetriškos, nežymiai į apačią platėjančios sienos, tarp kurių yra įėjimas. Sienos užbaigtos puošybinėmis atbrailomis ir parapetais.
piramidė (gr.) - monumentalus keturkampio plano į viršų smailėjantis statinys - senovės faraonų antkapinis paminklas (piešinyje pavaizduotas pjūvis).
plastika (gr.) - 1) skulptūra; skulptūros menas; 2) kūno judesių menas.
portalas (lot.) - fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą.
portikas (lot.) - kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.
postamentas (lot.) - kolonos, piliastro arba statulos papėdė.
požeminis apšvietimas - baroko epochoje atsiradusi tapybos maniera: pusiau tamsus paveikslas, apšviestas iš nežinia kur sklindančios šviesos srauto.
profilis (pranc.) - 1) veido arba daikto vaizdas iš šono (priešingai priekiui); 2) statmenas architektūrinio kontūro pjūvis.
puskolonė - tik per pusę arba trimis ketvirčiais iš sienos plokštumos išsikišusi kolona. putis (it.) - nuogas sparnuotas arba nesparnuotas berniukas.
raudonfigūris stilius - graikų vazų tapyba. Čia figūros kontrastuoja su juodu fonu. 530 m. pr. Kr.
reljefas (pranc., it.) - skulptūros forma - plokštumoje iškilusi figūra arba ornamentas. reversas - monetos atvirkštinė pusė.
rokailis (pranc.) - ausies grybelio formos rokoko ornamento motyvas.
rotonda - mažas apskritas pastatas arba apskritas kambarys.

rozetė (pranc.) - stilizuoto gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas; architektūros elementas - didelis apskritas gėlės žiedo pavidalo langas, būdingas gotikos architektūrai.
sfinksas (gr.) - iš žmogaus ir gyvulio formų sudaryta mitologinė pasakų būtybė. Egipte tai liūtas su vyro, Graikijoje - liūtė su moters galva.
signatūra (lot.) - paties dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba visa pavardė.
signetė (pranc.) - mažas bokštelis ant stogo kraigo ties transepto sankryža.
statula - skulptūra, vaizduojanti stovintį žmogų.
svogūniškasis kupolas - platėjantis kupolas, savo forma primenantis svogūną, labiausiai paplitęs Senovės Rusios architektūroje.
šablonas (vok.) - iškirptas pavyzdys (iškarpa) perkelti šrifto piešiniams, raštui, ornamentui.
šviesokaita (pranc.) - toks šviesos ir šešėlių sugrupavimas paveiksle, kada sutamsinti šešėliai nušviečiami iš priešingos pusės.
tambūras (pranc.) - cilindrinis kupolo pagrindas.
tempera (it.) - dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, skiedžiami vandeniu, terpentinu arba specialiu skiedikliu; tais dažais nutapytas paveikslas ir apskritai tapybos technika.
terakota - poringa žemos degimo temperatūros molio spalvos keramika.
termos (gr.) - romėnų pirtys.
torsas (it.) - žmogaus statula - liemuo (be rankų ir kojų, paprastai ir be galvos). Žmogaus liemens vaizdavimas dailėje.
transeptas (angl.) - kryžmiškos bažnyčios ir bazilikos skersinė nava, esanti tarp choro ir išilginės navos.
triumfo arka - atskirai stovintys vartai, pažymintys kokį nors svarbų įvykį.
trofėjai (gr.) - dekoracinė įvairių ginklų grupė. Antikos pergalės ženklus imituojančios puošmenos, kuriomis nuo Renesanso laikų puošiami viešieji pastatai.
urna (lot.) - molinis indas plačiu kaklu.
vainikuojamasis frizas - viršutinis puošybinis freskos frizas.
vario graviūra - vario plokštėje įrėžto piešinio antspaudas. Sąvoka apima ir graviravimo metodą.
veduta (it.) - kaimo arba miesto tematikos paveikslas (piešinys, graviūra), kur tiksliai perteiktas tam tikros vietovės ar miesto vaizdas.
viadukas - tiltas per slėnį, tarpeklį, kelią ir kt.
vikingų menas - 800-1100 m.
vimperga (vok.) - dekoratyvinis gotikinis architektūros elementas: trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo.
vitražas - dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Plačiai paplitęs romaninėje ar gotikinėje architektūroje.
voliuta (lot.) - spiralinis ornamentas, svarbi jonėninio kapitelio dalis.
ziguratas - laiptiškas Mesopotamijos šventovės bokštas.
žanrinis paveikslas - kasdieninio gyvenimo scena.
žvaigždiškas skliautas - skliautas, kurio briaunos horizontalioje plokštumoje primena žvaigždės piešinį.